Agnė Kulitaitė: džiaugiuosi, kad, prakalbus apie seksą ar įkėlus atviresnę nuotrauką, – į galvą neparlekia akmuo

Prisipažinsiu, keistoką turiu santykį su patriotizmu. Labai myliu istoriją kaip mokslą ir jaučiu šiokią tokią pareigą ją išmanyti. Ypač tuos įvykius, kurie tiesiogiai palietė ar tebeliečia mano gimtą valstybę. Įdomios ir per amžius gyvavusios tradicijos, nes jas suprasdamas geriau suvoki ir tai, kodėl mes, kaip visuomenė, savo požiūriu, pomėgiais bei vertybėmis esame būtent tokie, o ne kitokie.

O štai tą aklą euforišką patriotizmą, skatinantį šaukti: „Didžiuojuosi, kad gimiau lietuviu, mūsų tauta – pati geriausia!“, vertinu atsargiai. Visų pirma dėl to, jog didžiuotis kažkuo, kas nuo tavęs niekaip nepriklauso, mažų mažiausiai keista. Mano galvoje atviras džiaugsmas, kad gimei lietuviu, o ne žydu, rusu ar ispanu, labai panašus į pagyras, jog kartu su chromosomomis gavai mėlynas, o ne rudas arba žalias akis. Kitaip tariant – pasididžiavimas suprantamas tada, kai jo objektas – tavo įdirbio, o ne visiškai atsitiktinių likimo vingių nuopelnas. Ir vis tik, pastaruoju metu labai dažnai susimąstau, kaip gerai, kad manieji atsitiktinumų maršrutai susidėliojo taip, jog pasaulį, būdama maža mergaite, išvydau būtent Lietuvoje.