Agnė Kulitaitė. Kai seksas tampa kančia – lietuviai išdrįso pasidalinti savo istorijomis

Aseksualumas – reiškinys, apie kurį kalbėti vis dar tabu. Nebūčiau aš, jeigu nesiimčiau tokių temų ir nebandyčiau įrodyti mūsų žmonėms, kad būtina kelti klausimus apie tai, kas ne visiems kol kas yra pažinta. Ši sąvoka dažnam sukelia šleikštulį, nejaukumą, o kai kurie apsimeta esą abejingais – „vėl čia liberalkonservatorlgbtišnikų sugalvota nesąmonė“. Deja, nuliūdinsiu. Tai visiškai natūrali žmogaus būsena, seksualinė orientacija, tapatybės dalis. Vadinkite, kaip norite.

Taigi, kas yra tas (ne)lemtas aseksualumas? Labai trumpai, aiškiai ir vikipediškai tariant – seksualinio potraukio neturėjimas. Atrodytų, kur čia problema? Nenori – nereikia, didelio čia velnio. Vis dėlto, realybė yra kiek kitokia.

Pirmiausia noriu papasakoti, kodėl ėmiausi šios temos. Prieš kelerius metus savo gyvenime turėjau nelabai saldų periodą. Negana to, kad ir šiaip viskas buvo blogai, nesisekė, taip pat neturėjau motyvacijos absoliučiai niekam. Lyg to būtų maža, aš praradau lytinę trauką.