Agnė Kulitaitė: kovidiotai, netikite mokslu? Natūrali gamtos atranka – kaip tik jums!

Jau porą metų kartkartėmis pagaunu save svarstant, ar tik negyvenu realybės simuliacijoje. Na, tokioje matricoje, sukurtoje iškrypusios fantazijos piktojo genijaus. Nes, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, tokia teorija mielesnė nei nenuginčijamas faktas. Faktas, jog dalis mūsų visuomenės – tiesiog kietakakčiai kenkėjiški kvailiai. Savanaudžiai, kurie, per norą tikėti sąmokslo teorijomis, pasiruošę ne tik save ar savo pensininkus tėvus nugalabyti, bet ir visą valstybę nuvaryti velniop.

Kai po maždaug metų pandemijos pasiutpolkės atsirado pirmosios vakcinos, dalies visuomenės nuogąstavimus dar buvo galima suprasti. Taip, skiepas, nors ir kurtas šviesiausių planetos protų, buvo visiškai šviežias, tad nepatiklesniam žmogui pirmam jį išbandyti gal ir rodėsi kiek nejauku. Tad kol vieni (tarp jų ir aš) nekantriai laukė savosios eilės ar net suko galvą, kaip čia kokią lėtinę ligą pas šeimos gydytoją susiveikus, kad reikalus paspartintų, kiti gi kliovėsi principu „o aš palauksiu, pažiūrėsiu, kas bus kitiems“.

Palaukė. Pažiūrėjo. Kitiems nebuvo nieko. Pasiskiepijusieji, su „vienas iš milijono“ išimtimis, prasisuko be didesnių šalutinių poveikių, jiems neišaugo žvynai bei pelekai, stuburas netapo 5G ryšio antena, neėmė jie it musės negyvi kristi gatvėse.