Agnė Kulitaitė. „Sulauksi keturiasdešimties, svajosi, kad kas įkištų“, arba pakalbėkime apie išgamas ir ne tik

„Nereikia valkiotis, nereikės gailėtis“, „Sulauksi keturiasdešimties, svajosi, kad kas įkištų“, „Tegu džiaugiasi, jog gyvą paliko“, „Jokia padori mergina naktimis po barus ir klubus nesivalkioja“, „Nemažai šliundrų taip sako, kai nori užsidirbti“, – tai tik keletas „empatiškų“ komentarų, atsiradusių po mano neseniai publikuotu ir absoliučiai visus skaitomumo rekordus sumušusiu straipsniu apie apsvaigintų bei išprievartautų merginų istorijas.

Žinote, kad ir kaip nesinori tuo patikėti, juos paskelbė ne vien patys už prievartavimus sėdintys ir save pateisinti bandantys įkaltinimo įstaigų gyventojai. Kraupu, bet tas mintis rašė ir padoriais kitiems atrodantys tėčiai, kolegos, vyrai, draugai, broliai. Kai kuriuos net ir draugės, sesės, mamos. Gal net jūsų.

Kas kartą skaitant mintis apie tai, kaip moteris neva tai pati kalta, kad patyrė smurtą ar prievartą, man, kartu su liūdesiu dėl to, kaip toli mums dar iki sveikos visuomenės, atsiranda ir kitkas. Kyla nenumaldomas noras paimti tualeto šluotelę ir ja pravalyti tokiems moralistams dantis. Nes būtent per juos normalizuojama prievarta, o aukos vaidmuo tampa dar labiau stigmatizuotas.

Bet, jei atvirai, kuo toliau, tuo labiau man darosi iš aukų kaltintojų antilogikos šiek tiek juokinga.