Venesuelos keliu?
Per istoriniu požiūriu neilgą JAV valstybingumo laikotarpį rinkimų kampanijos pateikdavo visokių staigmenų. Būta rietenų, susidūrimų, šantažo, papirkinėjimo, išdavysčių... Darniai ir vieningai rinkimai vyksta nebent Šiaurės Korėjoje. Nutikdavo ir taip, kad žurnalistai paskubėdavo išrinktuoju prezidentu paskelbti ne tą asmenį, kuris laimėjo. Ko gero, vienas ryškiausių epizodų – 1948 m. lapkričio 3 dienos Chicago Daily Tribune numeris, kurio pirmajame puslapyje didžiulėmis raidėmis išspausdinta „Dewey’s sutriuškina Trumaną“. Netrukus paaiškėjo, kad nugalėjo Harry’s Trumanas. Nors išankstinių apklausų rezultatai rodė, kad neabejotinas lyderis yra respublikonas Thomas E. Dewey’s, politikos apžvalgininkai, rinkimų prognozuotojai suklydo. Dewey’s, visuomenei žinomas kaip bekompromisis kovotojas su organizuotu nusikalstamumu, išgarsėjo, eidamas prokuroro pareigas Niujorke – mafijos smogikai mėgino jį net nužudyti. Nepaisydami nepriekaištingos Dewey’o reputacijos, rinkėjai pasirinko demokratą Trumaną. Kaip dabar, taip ir anais laikais kilo nemažai aistrų, juk šalis gyveno sunkiais pokario laikais, reikėjo spręsti daugybę tiek vidaus, tiek užsienio politikos problemų. Vis dėlto sveikos nuovokos anuomet būta dar pakankamai, todėl respublikonų partijos kandidatas, kad ir kaip aršiai kritikuotas oponentų, nebuvo pravardžiuojamas Hitleriu, o už jį balsavusieji – nacistais. Pripažįstant idėjinius skirtumus, svarbiausiu laikytas bendrojo gėrio siekimas, nacionalinė santarvė, politinės pusiausvyros palaikymas, socialinė harmonija.
Tokio susipriešinimo dėl rinkimų rezultatų kaip šiandien, ko gero, niekada nebuvo. Vieni kalba apie atvirą masinį, suderintą ir įžūlų rinkimų rezultatų klastojimą Joe Bideno naudai, kiti vis garsiau deda į šuns dienas Donaldą Trumpą ir grasina jo šalininkams. Oponuojančios pusės organizuoja protesto mitingus, kaltina viena kitą melagingos informacijos skleidimu.
Pranešimai apie rimtus įtarimus dėl tvarkos pažeidimų, dėl balsavimo rezultatų falsifikavimo skriejo iš visos šalies. Antai dar rugsėjo 21 dieną Federalinio tyrimų biuro agentai ir Luzerne’o apygardos pareigūnai, atlikę tyrimą, nustatė, kad užjūryje tarnaujančių kareivių išankstinio balsavimo paštu biuleteniai išmesti į sąvartyną.1 Absoliuti dauguma balsų buvo už Trumpą. Aišku, tai nesutrukdė The New York Times entuziastingai raportuoti, kad Pensilvanijos valstijoje pirmauja Bidenas.2 Demokratų partijai atstovaujantis rinkimų stebėtojas nufilmavo, kaip tie patys asmenys balsuoja po kelis kartus iš eilės („rekordas“ – šeši kartai). Tai visiškai nestebina, nes demokratų gubernatoriaus Tomo Wolfo valdoma Pensilvanijos valstija laikoma neskaidrumo,3 neetiškumo4 ir korupcijos5 simboliu. Surinkta medžiaga buvo įdėta į Twitter, bet šio tinklo atstovai suskubo „kompromatą“ ištrinti.6 Demokratai pranešimus vadina melagingais, o respublikonai tvirtina buvus masinius pažeidimus.7
Mičigano valstijoje Trumpo prezidentinės rinkimų kampanijos atstovams neleista stebėti balsų skaičiavimo,8 nors valstijos įstatymai įpareigoja užtikrinti šios procedūros skaidrumą. Beliko iškelti bylą teisme post factum. Tos pačios valstijos Antrimo rinkimų apygardoje balsų skaičiavimo programa sugedo ir 6000 balsų, skirtų Trumpui, atiduota Bideno naudai.9 Tiek Mičigano, tiek Viskonsino valstijose Trumpas akivaizdžiai pirmavo, kol lapkričio 4 dieną, maždaug ketvirtą valandą ryto staiga plūstelėjo daugybė balsų,10 iš kurių beveik 100 proc. buvo už Bideną. Oficialūs asmenys, atsakingi už balsavimo skaidrumą, nesistengia arba neįstengia paaiškinti, kaip čia atsitiko, kad demokratų partijos kandidato palaikymas taip ūmai ir tinkamu laiku padidėjo. Statistikos požiūriu, tai daugiau negu keista. O tokie į dienos šviesą ištraukti stebukliniai faktai, kaip Williamo Bradley’o, gimusio 1902 m., mirusio 1984 m., sėkmingas balsavimas 2020-aisiais jau tapo nūdienos klasika. Vadinamieji faktų tikrintojai (fact-checkers), neigiantys bet ką, kas, jų manymu, galėtų sugadinti demokratų ir Bideno reputaciją, pareiškė, kad ši žinia „melaginga“ (fake).11 Pasak kritikų, „faktų tikrintojai“ net nepasivargino išsiaiškinti, kad Mičigano valstijos balso teisę turinčiųjų duomenų bazė nesusieta su socialinės apsaugos sistema, todėl neatnaujinama, atsižvelgiant į mirčių indeksą. Nevadoje galima kiek tik nori pranešinėti apie mirusius artimuosius, pavyzdžiui, močiutę, vis tiek ir ji sėkmingai dalyvavo rinkimuose.12 Svarbu, kad laimėtų reikiamas kandidatas, visa kita neturi reikšmės, piktinasi respublikonų atstovai.13 Paaiškėjo, kad tokių energingų rinkėjų, kurių mirties faktas oficialiai patvirtintas, bet galimai užpildžiusių rinkimų biuletenius, esama nei daug, nei mažai – 6553. Užuot ramiai išsiaiškinę galbūt įvykusį nesusipratimą, demokratų partijos atstovai sukėlė propagandinės isterijos seansą.14 Na, bet institucijos, atsakingos už galimų pažeidimų nustatymą, vis dar veikia, jų išvadų netrukus sulauksime.
Nejaugi nėra jokios reakcijos į pažeidimus, vykdomus visų akivaizdoje? Kaipgi, reaguojama, netgi žaibiškai – Facebook ir Twitter akimirksniu cenzūravo ir nutildė Trumpo šalininkų pranešimus, kad falsifikuojami rinkimų rezultatai. Baltųjų rūmų administracija apkaltinta, daranti spaudimą socialinių medijų platformoms, o Trumpo šalininkai – platinantys melagingus pranešimus.18
Nutiko tai, ko apskritai nėra buvę per visą JAV istoriją – vis dar einantis prezidento pareigas asmuo oficialiai pranešė apie rinkimų tvarkos pažeidinėjimą ir kreipėsi, reikalaudamas atlikti tyrimą, patikrinti faktus, pateikti teisinį viso to įvertinimą, bet televizijos MSNBC, ABC, CBS, CNBC, NBC nutraukė transliaciją, vos spėjus jam prasižioti.19 Panašiai pasielgė ir leidinys USA Today.
O štai Sakartvele, kur irgi rimtų abejonių sukėlė ką tik vykusių rinkimų skaidrumas, protestuoti yra visiškai normalu.20 Jokie Facebook ar Twitter prižiūrėtojai Sakartvelo opozicionierių, nutarusių boikotuoti parlamento darbą, necenzūruoja. Protestuotojai, reikalaujantys skaidrių, naujų rinkimų, neapšaukiami nei „rasistais“, nei „fašistais“, nei kokiais nors „mačistais“.21 Tonas kaip mat pasikeičia, kalbai pasisukus apie rinkimus JAV ir šios valstybės piliečius, pageidaujančius aiškumo.
Atskirus elementus dėliojant į vieną paveikslą, aiškėja visa sistema. Atrodytų, nereikšminga techninė smulkmena – Scytl yra Ispanijoje, Barselonoje, įsikūrusi kompanija, tiekianti bei prižiūrinti balsavimo sistemas ir programinę įrangą. 2018 metais ši įmonė techniškai užtikrino rinkimus 12-oje JAV valstijų, t. y. kontroliavo apytikriai 70 milijonų rinkėjų balsus. Ir... kilo vadinamoji „mėlynoji banga“ – žaibiškai šoktelėjo demokratų partijos populiarumas, ypač ten, kur anksčiau to nebuvo, tarkime, Dalaso rinkiminėje apygardoje, Teksaso valstijoje, kuri nuo seno buvo respublikonų tvirtovė. Techninis personalas pranešė apie gedimus, aptikta programos kodavimo klaidų. Balsavimo rezultatai buvo pakeisti, ir ūmai pasisuko demokratų naudai. Reikalavimo saugoti balsavimo duomenis 22 mėnesius privati įmonė nesilaikė, visą informaciją sunaikino. Teigiama, kad rinkėjų duomenys, kas už ką balsavo, buvo surinkti ir pateikti demokratų nacionaliniam komitetui. Nurodoma, kad tas pats kartojosi ir kitur. Pavyzdžiui, per balsavimą 2019 m. Kentukio valstijoje, kur naudota tokia pati technika bei programinė įranga, 560 balsų, skirtų respublikonų kandidatui, tiesiog prapuolė ir lygiai 560 balsų buvo pridėta demokratų partijos atstovui. Tada irgi aiškinta, kad šie kaltinimai niekuo nepagrįsti, vien sąmokslo teorijų skleidimas, ne daugiau.
Per šių metų JAV prezidento rinkimus nieko nauja nenutiko, tai įprasta demokratų partijos praktika jų užvaldytose valstijose. Tačiau ėmus ją taikyti tradiciškai respublikoniškoms valstijoms, kyla keblumų. Pavyzdžiui, Teksase nuo pat 2018 m. rinkimų bylinėjamasi dėl rinkimų klastojimo demokratų partijos naudai, rinkėjų papirkinėjimo, apgavikiško balsavimo paštu ir t. t. Kaltinamiesiems gresia įvairios trukmės įkalinimas (nuo pusmečio iki 99 metų).22
2020 m. lapkričio 3 d. prasidėjus prezidento rinkimams, balsų skaičiavimas apygardose vyko už uždarų durų ir uždangstytų langų, neįsileidžiant stebėtojų. Staiga pasikeitė balsavimo rezultatai, itin ankstyvais paryčiais plūstelėjus balsavimo paštu biuleteniams. Iš kapų pakilo ir balsuoti patraukė negyvėliai... Tačiau visa tai nėra zombių sukelta apokalipsė, tiesiog lengva matematinio pobūdžio aberacija (nuokrypis). Knygų apie rinkimų sistemos netobulumus, landas galimoms manipuliacijoms prirašyta užtektinai. Pavyzdžiui, respublikonus kritikuojantis Davidas Daley’s, žurnalistas, buvęs leidinio Salon vyriausiasis redaktorius, kaltina respublikonų partiją, neva ši vykdo slaptą programą „REDMAP“, kuria siekiama daugumą valstijų paversti prorespublikoniškomis, demokratų partiją išstumiant iš visų valdžios institucijų.23 Jane Mayer knygoje „Tamsūs pinigai“ teigia, kad egzistuoja turtuolių, tokių kaip Charlesas ir Davidas Kochai, „tinklas“ – esą jis finansuoja ir įvairiais būdais palaiko radikalius dešiniuosius JAV politinėje arenoje. Tokiu būdu siekiama užkirsti kelią „socialinio teisingumo“, „gamtosaugos, stabdant globalią klimato kaitą“, ir t. t. politikai.24 Nancy MacLean perspėja apie viešumo vengiantį politinį isteblišmentą, kuris slapčia nuo JAV piliečių užgrobė valdžią ir įgyvendina radikalią dešiniąją politiką.25
Kol pliekiamasi, kas yra blogas, o kas dar blogesnis, silpna viltis išgirsti vieniems kitus, išsiaiškinti ir galų gale sutarti bent jau esminiais klausimais blėsta, o kartu kyla grėsmė ir vis dar turimoms laisvėms.
Kitas svarbus klausimas, kokie pakeitimai daromi kompiuteriuose, atliekant duomenų apdorojimą, ir kur tie kompiuteriai yra išdėstyti. Ne Trumpas, pravardžiuojamas Hitleriu, ne jo šalininkai, apšaukiami „nacistais“, bet pačių demokratų partijos aukščiausios grandies atstovai susirūpino, kad rinkimų technologijos yra pažeidžiamos, nes balsavimo mašinų ir kitos rinkimų technikos būklė labai prasta. Dar 2019 m. gruodžio 6 d. demokratų senatoriai Elizabeth Warren, Amy Klobuchar ir Ronas Wydenas parašė oficialų laišką, abejodami įmonių, užtikrinančių rinkimus, nešališkumu (tekstas paskelbtas Jungtinių Valstijų Senato puslapyje).28 Laiške nurodomi konkretūs atvejai, kai balsavimo mašinos atmesdavo biuletenius, rinkėjų balsai būdavo priskiriami ne to kandidato, už kurį balsuota, naudai, ir t. t. Atkreiptas dėmesys, kad nebeliko konkurencijos, teikiant balsų skaičiavimo paslaugas, viskas sukoncentruota kelių grupių rankose. Senatorė Warren apskritai stebisi, kad nacionalinių rinkimų technologijas iš esmės valdo privačios įmonės, o kaip jos vykdo savo verslą, saugiai slepia tankus paslapties šydas.29
Rinkimus gaubia vis tirštesnis abejonių ir kaltinimų dezinformacijos skleidimu rūkas. Pavyzdžiui, respublikonų partijos atstovas Louie Gohmertas pranešė, kad JAV karinės pajėgos Vokietijoje, Hamburge, perėmė įmonės Dominion, atsakingos už balsavimo rezultatų skaičiavimą, serverį.30 Ši informacija pavadinta klaidinga.31 Teisininkė, buvusi federalinė prokurorė Sidney Powell pažadėjo atskleisti neįtikėtino masto falsifikacijas, įvykdytas per šių metų rinkimus. Jos teigimu, tos pačios įmonės, naudodamos tas pačias technologijas ir programinę įrangą, kadaise falsifikavo rinkimų rezultatus Venesuelos diktatoriaus Hugo Chávezo naudai.32 Šie teiginiai pavadinti nepagrįstais, esą niekas negali manipuliuoti JAV prezidento rinkimų rezultatais. Vis dėlto esama ir keistų analogijų. Kaip gauti pageidaujamus balsavimo rezultatus, neva sugedus programinei įrangai, yra puikiai žinoma. Venesueloje 2004 m. pilietinio pasipriešinimo Chávezui banga buvo apėmusi visą šalį, bet referendumo dėl prezidento įgaliojimų pratęsimo rezultatams tai neturėjo jokios reikšmės. Per balsavimą „pasitaikė“ techninių trukdžių. Pataisius programos gedimus ir įvertinus balsavimo rezultatus, paskelbta, kad 59,25 proc. šalies gyventojų pritaria tolesniam diktatoriaus prezidentavimui.
Už referendumo balsų skaičiavimą buvo atsakinga įmonė Smartmatic, beje, įkurta Venesueloje, Karakase, bet 2000 m. persikrausčiusi į Floridą, JAV. Skaitmeniniai Smartmatic kapitalistai pasipustė padus ir dingo iš gimtosios šalies, kol jų neeksproprijavo Chávezas, 1999 m. vasario 2 d. oficialiai pradėjęs eiti Venesuelos prezidento pareigas ir užsibrėžęs įgyvendinti „šviesius socializmo idealus“. Ta pati Smartmatic skaičiavo balsus ir pateikė dabartinius JAV prezidento rinkimų rezultatus. Padarinių nebūna be priežasčių.
Teigiama, esą JAV balsų skaičiavimo sistema ir programinė įranga prižiūrima bei palaikoma Ispanijoje. Ten priimami galutiniai sprendimai dėl skaičiavimo rezultatų ir dėl skelbtinos informacijos. Rinkimų duomenys automatiškai persiunčiami DNS adresais, kurie leidžia teigti, kad kompiuteriai yra Scytl būstinėje Barselonoje, Smartmatic Londone ir Pietų Uralo valstybiniame universitete Čeliabinske (Rusija).
Jeigu taip, tuomet nenuostabu, kad per šiuos rinkimus demokratai rengėsi „mėlynajai bangai“ visų Jungtinių Amerikos Valstijų mastu. Demokratų partijos kritikai stebisi: keista, kodėl žadėtas „mėlynasis cunamis“ taip ir neatslinko, juk visi parengiamieji darbai buvo atlikti, sistema išbandyta ir suderinta.
Žadama, kad artimiausi ketveri metai bus skirti rinkimų sistemos tobulinimui, nes kol kas rezultatas itin nemalonus – auga nepasitikėjimas, didėja visuomenės susiskaldymas, kyla grėsmė pačioms demokratinėms institucijoms.33
Natūralu, kad keliama vis daugiau klausimų dėl rinkimų patikimumo, nes demokratijos pagrindas yra pasitikėjimas ir skaidrumas, o ne ultimatyvūs reikalavimai užsičiaupti ir prisitaikyti.
Rašau šiuos žodžius, dar nenutilus ginčams dėl JAV prezidento rinkimų painiavos. Pavyzdžiui, JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo pareiškė, kad bus sklandžiai pereinama į antrąją prezidento Trumpo kadenciją. Oponentai tokius teiginius pavadino ne tik nepagrįstais, nes laimėjo Bidenas, bet ir griaunančiais JAV demokratiją.34 Dabartinis Amerikos prezidentas kaltinamas „gėdingu elgesiu“, neva trukdo sklandžiai perimti valdžią ir valstybės institucijų kontrolę.
Visai nesvarbu, kuri politinio isteblišmento dalis ar žurnalistų grupuotė yra prieš Trumpą, o kuri prieš Bideną. Svarbiausia užtikrinti teisingumą, rinkimų skaidrumą, išsiaiškinti klaidas, patvirtinti arba išsklaidyti abejones. Pavyzdžiui, Džordžijos valstijos sekretorius Bradas Raffensperge’as oficialiai pranešė, kad visos rinkiminės apygardos kruopščiai, dalyvaujant stebėtojams ir teisėsaugos pareigūnams, rankomis perskaičiuoja balsavimo rezultatus, tikrina kiekvieną biuletenį.35
Per pirmuosius prezidentinius debatus jų vedėjas Chrisas Wallace’as, narsiai puolęs Trumpą (tuo nesunku įsitikinti, nes įrašas vis dar pasiekiamas), paklausė Bideno: „Ar Jūs paraginsite savo šalininkus, kad išliktų ramūs, kol balsai bus skaičiuojami, ar įsipareigojate neskelbti savo pergalės, kol nebus pateiktas nepriklausomas rinkimų (rezultatų) patvirtinimas?“ Bidenas atsakė: „Taip.“ Tačiau pažadėti yra lengviau, negu tą pažadą tesėti.
Nors balsai buvo vis dar skaičiuojami, Bidenas kartu su savo komanda pareikalavo perduoti jiems valstybės valdymą. Kalbama ne už ar prieš Bideną, Trumpą ar kurį kitą asmenį, bet apie pažadus ir nustatytos tvarkos laikymąsi.
„Taikieji“ demokratų partijos šalininkai ir jų sąjungininkai, švęsdami pergalę, rengia pogromus, puldinėja pareigūnus, marodieriauja. Pavyzdžiui, Oregono valstijoje, Portlande, Multnomaho rinkiminėje apygardoje anarchistai, nekenčiantys Trumpo, užpuolė Bideno atstovų būstinę, ją nuniokojo bei „papuošė“ necenzūriniais užrašais „F-Trump, f-Biden, death to America.“36
Beje, šią vasarą Vilniuje surengtame BLM (Black Lives Matter) palaikymo mitinge mūsų pareigūnams į veidus buvo baksnojama šūkiais „Fuck the police“.37 Kaip išaiškino kompetentingi ekspertai, čia visai ne nusikaltimas, o solidarumo akcija, o toks užrašas – tai tik metonimija, vienos sąvokos pakeitimas kita. Tačiau kokią gi sąvoką pakeitė visiems žinomas necenzūrinis f-? Gal rusišką atitikmenį?
JAV istorijoje dar nėra buvę, kad pagrindiniai masinio informavimo kanalai cenzūruotų kol kas savo pareigas vis dar einantį prezidentą, išjungtų tiesioginį eterį, kai jis kreipiasi pats arba jo komandos nariai. Pakako Baltųjų rūmų spaudos atstovei Kayleigh McEnany per susitikimą su žiniasklaida oficialiai pranešti, kad bus pradėta patikros ir balsų perskaičiavimo procedūra, kaip visi pagrindiniai televizijos kanalai skubiai nutraukė tiesioginę transliaciją. Periodiniai leidiniai, pradedant The New York Times, baigiant The Washington Post, pratrūko kaltinimais Baltųjų rūmų atžvilgiu.
Ar kada nors būta tokios susiskaldymo gilybės ir, atrodytų, nebeįveikiamo susipriešinimo? Net 1860-ieji, prieš prasidedant pilietiniam karui JAV, atrodo tikras harmonijos etalonas, palyginti su tuo, kas vyksta šiomis dienomis. Anuomet JAV universitetų studentai dar nebuvo apsėsti jakobinų teroro idėjos, nevartė statulų, vietoj jų keldami stabus masiniams žudikams, tokiems kaip Maximilienas Robespierre’as. Juodmarškiniai smogikai neklaidžiojo iš valstijos į valstiją, puldinėdami policijos pareigūnus, niokodami miestų ir miestelių centrus. Tais „neprogresyviais“ laikais net demokratų partijai atstovaujantys politikai masiškai nenutraukdavo finansavimo teisėsaugos pareigūnams, nedraudė gaudyti žmogžudžių, prievartautojų, marodierių, nesvarbu, kokia jų odos spalva. O žurnalistai pliekėsi tik spaudos puslapiuose. Tokia viską apimanti provokacijų, melo, tikrovės neigimo, kliedesių skleidimo lavina tikrai nebuvo kilusi.
Pavyzdžiui, nebuvo nebaudžiamai atvirų raginimų bei grasinimų nužudyti JAV prezidentą, susidoroti su jo artimaisiais, kad ir kaip nepatiktų išrinktasis Baltųjų rūmų šeimininkas. Nei Benjaminas Harrisonas, priėmęs JAV ekonomikai kenksmingus sprendimus, sukėlusius 1893 m. krizę, nei Richardas Nixonas, 1972–1974 m. tapęs visuotinio pasipiktinimo ir paniekos objektu, nesulaukė tokio JAV pramogų industrijos įžymybių „dėmesio“ kaip Trumpas.
Vienas toks „juokelis“ ištransliuotas šių metų lapkričio 8 dieną animaciniame seriale „Šeimos bičas“ (Family guy). Siužetas bukai primityvus – Donaldas, Melania ir viceprezidentas Mike’as Pence’as pasikaria kalėjime. „Fantazijos“, „pokštai“, „performansai“ šia tema nenutrūko per visą Trumpo kadenciją. Štai keli pavyzdžiai iš daugybės: Johny’s Deppas teiravosi, kada pagaliau bus nužudytas JAV prezidentas, bet, atrodo, sužlugo pats Karibų „piratas“, nes, užuot nudaigojęs pirmąjį valstybės asmenį, prikūlė savo paties kažkelintą žmoną, todėl yra išmestas ir iš kino pramonės... Mickey’s Rourke’as drąsinosi sudorosiąs Trumpą pats asmeniškai, daug kartų prezidentą įžeidinėjo, vis kartodamas absurdiškus grasinimus.39 Madona viešai dėstė trokštanti susprogdinti Baltuosius rūmus.40 Robertas De Niro sakė norintis trenkti JAV prezidentui antausį, o Kathy Griffin pozavo su nupjautos Trumpo galvos imitacija.41 Kairuoliškas internacionalas abiejose Atlanto pusėse džiugiai tokią „drąsą“ palaiko.
Galbūt yra politinių personažų, kuriais kūrybinių industrijų asai nuoširdžiai žavisi? Be abejo, yra, pavyzdžiui, animacinių filmų kanalo Cartoon Network populiariame seriale „Galingosios mergaitės“ (Powerpuff Girls) pristatytos dvi naujos superherojės – demokratų senatorė Kamala Harris ir Džordžijos valstijos gubernatoriaus rinkimus pralaimėjusi Stacey Abrams.42 Abi galiūnės rūpinasi teisingumu ir baudžia blogus tipus, matyt, respublikonus...
Jeigu neapdairiai pasidomėtumėte, kas nutiktų, tarkime, jei kokia nors nuvytusi kino „žvaigždė“, tapusi politine aktyviste, pozuotų, laikydama rankose nupjautą Obamos galvos imitaciją arba animaciniame seriale kas nors pavaizduotų Bideną su Jill, pasikorusius kalėjime, konkretaus atsakymo sulauktumėte labai greitai. Ne tik kairysis flangas kaltintų „rasizmu“, „fašizmu“, atvirai grasindamas susidoroti, bet ir teisėsauga nedelsdama imtųsi veiksmų, nes raginimai ar grasinimai nužudyti JAV prezidentą yra federalinis nusikaltimas, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė (net įkalinimas iki 5 metų).43 Antai muzikos grupės Creed dainininkui Scottui Stappui privačiai tarp keturių akių leptelėjus, kad mielai nudėtų Obamą, įskundė vyrą jo paties žmona, o specialiosios tarnybos akimirksniu suėmė „grasintoją“. Na, bet ir šiuo atžvilgiu Trumpas tapo išimtimi, nes nė vienos iš minėtų antitrampinių įžymybių Temidės ranka nenubaudė net už viešus grasinimus.
Selektyvinis teisingumas uoliai įgyvendinamas. Antai vienas iš Obamos kritikų, rašytojas, kino režisierius Dineshas Josephas D’Souza asmeninius 20 000 dolerių 2014 m. pervedė savo bičiulio Wendy’o Longo (ne demokratų partijos nario) politinei kampanijai paremti. D’Souza’i nedelsiant užvesta byla dėl neteisėtos finansinės paramos, tais pačiais 2014 m. jis pasodintas į kalėjimą. O kai 2018 m. gegužės 31 d. prezidentas Trumpas jį reabilitavo, amerikiečių kairysis aktyvas netvėrė įtūžiu. Bet štai kitas pavyzdys: milijardierius Ahmadas Andy’s Khawaja (Libano ir JAV pilietis) „buvo sulaikytas, Lietuvos teisėsaugai sulaukus JAV Teisingumo departamento prašymo. Jungtinėse Valstijose įtariama, kad A. Khawaja buvusios kandidatės JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton rinkimų kampanijai neteisėtai pervedė 3,5 mln. JAV dolerių.“44 Netrukus Andy’s paleistas už užstatą. Pasitikslinkime: tie patys įstatymai vieniems galioja, o kitiems ne? Aiškinama, esą ši byla turinti politinę potekstę. Bet šis procesas galimai inicijuotas visai ne dėl neteisėtos paramos Clinton, bet dėl to, kad minėtas verslininkas vieną milijoną dolerių pervedė ir Trumpo prezidentinės inauguracijos fondui...45
Visai neseniai Michelle Obama asmeninėje Twitter paskyroje tiesiai šviesiai pasiūlė neužmiršti milijonų amerikiečių, kurie balsavo, pasak jos, „už melą, neapykantą, chaosą ir susiskaldymą“. Išeitų, dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose jau baustinas laisvas balsavimas už norimą kandidatą? Tiesa, kilus nuostabai, net pasipiktinimui, Obamos sutuoktinė kiek sušvelnino savo įrašus. Užtat aktorius Johnas Cusackas, nevyniodamas žodžių į vatą, trečdalį šalies gyventojų išvadino naciais, jo paties žodžiais tariant, mirtinais priešais. Michaelas Simonas, buvęs Obamos administracijos analitikas, sudarė duomenų bazę, pavadintą „Trumpo atskaitomybės projektas“, – ten surašyti visi, pasak vienos iš demokratų partijos lyderių Alexandros Ocasio-Cortez, „Trumpo sikofantai“, atseit skundikai, intrigantai, veidmainiai... The Washington Post žurnalistė Jennifer Rubin tvirtina, kad Trumpą palaikiusieji neturi teisės... dirbti kokį nors valstybinį darbą, gauti pareigas korporacijose ar universitetuose, tokius apskritai turėtų ignoruoti išauklėta visuomenė. Roberto Reicho, buvusio Obamos patarėjo, manymu, kai „visas šis košmaras pasibaigs, reikės įkurti Tiesos ir susitaikymo komisiją, kuri išsiaiškins ir įvardys kiekvieną valdžios atstovą, politiką, administratorių ir žiniasklaidos magnatą, kurių gobšumas ir bailumas sukėlė minėtą katastrofą“. Verslininkas Richardas Williamas Costolo, buvęs generalinis Twitter direktorius, pareiškė, kad savanaudžiai kapitalistai patys pirmieji bus išrikiuoti prie sienos ir sušaudyti, vykstant neišvengiamai revoliucijai, o jis pats asmeniškai mielai transliuos ir komentuos egzekucijų vaizdus. Bhaskaras Sunkara, žurnalo Jakobin steigėjas, pareiškė, kad pateisina Romanovų dinastijos mažų vaikų nužudymą revoliucijos labui... Visa tai XX a. kartota jau daug sykių. Nieko nepasimokyta.
Viskas, ką mėginama įbrukti (beje, ir pas mus, Lietuvoje) kaip „naująją normą“, iš tikrųjų yra pačių kairiųjų daugybę dešimtmečių peršamos senienos, keičiami nebent nuzulinti lozungai. Bolševizmo dvasna gyva, totalitarizmas sugrįžta septynmyliais žingsniais.
Nepadarytų išvadų šimtmetis
Jau daug savaičių tęsiasi protestai kaimyninėje Gudijoje. Žmonės suimami ir uždaromi vien todėl, kad nešasi nacionalinę simboliką. Jokių svastikų, jokių komunistinių penkiakampių žvaigždžių ar kūjų su pjautuvais mitinguose nematyti. Miestai nesiaubiami, automobiliai nepadeginėjami. Parduotuvės neplėšiamos. Milicijos nuovados neniokojamos, nepuolami net tardymo izoliatoriai, kalėjimai, bandant išlaisvinti žiauriai kankinamus, prievartaujamus sulaikytuosius, įkalintuosius. Nors aukos – oficialiai pripažinti žuvusieji kartu su neva „dingusiais be žinios“ – skaičiuojamos dešimtimis, tarp jų nėra nė vieno milicininko ar kagėbisto. Tik civiliai, dalis iš kurių niekaip nesusiję su protestais, tapę atsitiktinėmis aukomis. Antai Minsko gyventojas Romanas Bondarenko šių metų lapkričio 11 dieną išėjo į savo daugiabučio namo kiemą. Ten jį sučiupo civilių rūbais apsirengę asmenys su kaukėmis, bet ne tokiomis, kokios gelbsti nuo koronaviruso, išvežė nežinoma kryptimi ir mirtinai uždaužė. Kai į centrinį Minsko vidaus reikalų skyrių buvo iškviesta greitoji pagalba, medikai niekuo padėti nebegalėjo. Trisdešimt vienerių metų piešimo mokytojas Bondarenko mirė lapkričio 12-osios vakare. Protestuose nedalyvavo, politika nesidomėjo.46 Tiesiog dar viena rutininė žmogžudystė, įvykdyta Lukašenkos režimo.
Beje, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvairių kairės pakraipų smogikai ir „idėjiniai“ prisiplakėliai, dažniau tiesiog marodieriai, jau daug mėnesių niokoja miestus, valdomus demokratų, – nuo San Francisko, Sietlo iki Pitsburgo, mosuodami komunistine simbolika. Nusiaubti ištisi kvartalai, padaryta daugiamilijoninė žala. Skelbiamos „laisvosios zonos“, kuriose užgrobėjai veikia bolševikiniu stiliumi. Iš esmės pradėtas policijos pareigūnų „medžioklės sezonas“. Antai Los Andžele 2020 m. rugsėjį užpultas patrulinis policijos automobilis, pašauti du pareigūnai. Trumpas, pasipiktinęs tuo, kas įvyko, savo Twitter paskyroje parašė: „Tuos gyvulius būtina griežtai nubausti.“ Bematant kilo įtūžio banga – kaip jis drįsta svaidytis tokiais žodžiais? Pasipylė kaltinimai „rasizmu“, mat aprašant išskirtinius nusikaltėlio požymius, be kita ko, nurodyta, o ir policijos pateiktame vaizdo įraše plika akimi matyti, kad šis yra „juodaodis“.
Nusikaltėlių bakchanalijas JAV konjunktūrinė žiniasklaida vadina „taikiais protestais“. Tačiau, kai 2020 m. lapkričio 14 d. Vašingtone į palaikymo žygį susirinko Trumpo šalininkai, vėl pasipylė kaltinimai rasizmu, netolerancija, smurtu, nors demonstrantai nesiaubė gatvių, neplėšė parduotuvių, nepadeginėjo automobilių, nepuldinėjo policijos pareigūnų... Būtent „antifašistiniai“ smogikai, palaukę, kol pasibaigs mitingas, pradėjo puolimą.47 Jauni, gerai įmitę žaliūkai, dangstydamiesi šūkiu Black Lives Matter, nors demonstrantai tam neprieštaravo, užpuolė senyvo amžiaus žmones, šeimas su vaikais, t. y. tuos, kurie negali pasipriešinti arba stengsis išvengti bet kokio susidūrimo.48 Žiniasklaida ir vėl užmerkė akis arba melavo apie „prasiveržusį smurtą“, nematydama reikalo pranešti, kad ne Trumpo šalininkai puldinėjo savo oponentus, bet leftistai ir jų sąjungininkai smurtavo prieš demonstrantus, jau pasibaigus eitynėms. Jokie akivaizdūs faktai, vaizdo įrašai, liudytojų parodymai demokratams nerūpi. Dėl visko visada kalti tie, kuriuos kairieji pravardžiuoja „rasistais“, „fašistais“ ir „dešiniaisiais radikalais“. Antai Mičigano valstijos generalinė prokurorė Dana Nessel net ieškinį dėl pažeidimų per rinkimus pavadino rasistiniu,49 nors jame kalbama ne apie rasę ar odos spalvą, bet akcentuojamas įstatymų ir tvarkos nesilaikymas.
2020 m. vasarą net „pažangieji“ televizijos kanalai pripažino, kad, remiantis statistikos duomenimis, policijos pareigūnų užpuolimų ir nužudymų padaugėjo 28 proc., palyginti su 2019 m.50 Tačiau griežtai atsisakoma kryptingus, kruopščiai parengtus užpuolimus, žmogžudystes sieti su vadinamaisiais „taikiais protestais“, labiau primenančiais riaušininkų išpuolius. Atseit masinė propaganda, nukreipta prieš policiją, nedaro tam jokios įtakos. Tokių protestų bangai atsiritus iki Jungtinės Karalystės, išpuolių prieš policijos pareigūnus vien Londone padaugėjo 38 proc. Savaime suprantama, politinio korektiškumo virtuozai dėl to irgi kaltina „radikalius dešiniuosius ekstremistus.“51
Keisčiausia, kad pilietinę nesantaiką palaiko, netgi kursto pati demokratų partija. Kai kartu su kitais riaušininkais buvo suimta Niujorko mero, komunisto Billo de Blasio dukra, dvidešimt penkerių metų Chiara, tėtušis ne tik asmeniškai išvadavo ją iš daboklės, bet ir urbi et orbi pareiškė, kad didžiuojasi dukters „žygdarbiais“. O Twitter ne tik cenzūravo, paprasčiau tariant, ištrynė Niujorko policijos seržantų sąjungos (labdaringos asociacijos) žinutę šiuo klausimu, bet apskritai panaikino pačios organizacijos paskyrą, nes joje oficialus pareigūnų atstovas išdrįso parašyti: „Kaip Niujorko policijos departamentas gali apsaugoti miestą nuo riaušes keliančių anarchistų, jeigu mero dukra yra viena iš jų? Dabar mes žinome, kodėl jis draudžia mobilizuoti raitąją policiją ir neleidžia Niujorko policijos departamentui vykdyti savo pareigų.“
Tokia informacijos blokada vyksta jau ne pirmus metus. Pranešimai apie asmenų, priklausančių kairiesiems, nusižengimus, atvirai nusikalstamą veiką yra cenzūruojami, blokuojami, ištrinami, vadinami „klaidinančiais“, „melagingais“, nesvarbu, kokie svarūs įrodymai, patikrinti faktai būtų pateikiami.
Fermerių, angliakasių, automobilių pramonės darbuotojų tarp vadinamųjų taikių protestuotojų nematyti. Kaip kadaise Karlas Marxas su Friedrichu Engelsu nė dienos nedirbo sunkaus fizinio darbo, taip ir JAV miestus siaubiantys „taikūs protestuotojai“ daugeliu atvejų nėra bandę nei dirbti samdiniais, nei kurti savo verslą.
Kairiojo internacionalo atstovai, atvykę į Vašingtoną iš įvairių JAV valstijų ar net užsienio valstybių (sovietinė propaganda tokius vadino „internacionalinėmis brigadomis“), šaukia: „Mirtis Amerikai!“ Entuziastingai tam pritaria viso pasaulio venesuelos su šiaurės korėjomis. Trumpo šalininkai skanduoja „Padarykime Ameriką vėl didžią!“ Štai ir visas skirtumas.
Tiesa, leftistų keliama „revoliucija“ kartais atsisuka prieš juos pačius. Pavyzdžiui, štai kas nutiko Portlando miesto įgaliotinei Jo Ann Hardesty, besąlygiškai palaikančiai judėjimą Black Lives Matter ir griežtai reikalaujančiai panaikinti policijos, kurią ji vadina „rasizmo“ irštva, finansavimą. Lyft taksistas, šią „revoliucionierę“ vežęs iš kazino, sukėlė konfliktą. Hardesty, supratusi, kad asmeniniam jos saugumui kilo pavojus, savo bendražygių pagalbos, aišku, nesišaukė, iškart paskambino policijai. Tuo metu, kai skambino, taksi automobilis, keleivės laimei, buvo jau ne Portlande, kurio teisėsaugos pareigūnams nutraukti finansavimą asmeniškai rūpinosi miesto įgaliotinė, bet Vašingtono valstijoje, todėl buvo kam atsiliepti numeriu 911 ir policininkų ekipažas atskubėjo vaduoti taksisto užpultos aktyvistės.52 Savaime suprantama, pareigūnams Hardesty nepadėkojo, nes ir toliau nuosekliai kovoja su „rasistais policininkais“. Tai nėra vienintelis atvejis ar keistas nesusipratimas, kai tie, kurie pareigūnus keikia, reikalaudami juos išvaikyti, ima šauktis policijos pagalbos, nors vėliau ir vėl narsiai bando ją „suspenduoti“...
Tačiau grįžkime prie aistras keliančių rinkimų. 2000-aisiais, vykstant kovai tarp Alo Gore’o ir George’o Busho, „progresyvioji“ žiniasklaida akivaizdžiai rėmė Gore’ą, Bushas buvo nuolatinių jos išpuolių taikinys, pajuokos objektas. Nelaukdami, kol bus patvirtinti rinkimų rezultatai, prezidentu žurnalistai paskelbė demokratą Gore’ą. Tarp kitko, demokratų partija, nepatenkinta pernelyg menku saviškio atotrūkiu, reikalavo perskaičiuoti balsus, o įtampos epicentru tapo Floridos valstija.53 Dėl JAV prezidento rinkimų ypatumų susiklostė tokia padėtis, kad būtent šioje valstijoje buvo sprendžiama, kas taps valstybės vadovu. Trisdešimt šešias dienas tęsėsi politinė ir teisinė kova, siekiant išsiaiškinti, kas bus oficialiai patvirtintas prezidentu. Demokratų partijos reikalavimas buvo patenkintas, balsai suskaičiuoti iš naujo. Nežymia persvara laimėjo Bushas. Šie rinkimai vadinami ypatingais, nes balsų skirtumas, nulėmęs galutinį rezultatą, buvo pats mažiausias per visą JAV prezidento rinkimų istoriją, – pergalę lėmė vos keli šimtai Floridos valstijos balsų.54
Prieš dvidešimt metų, nepaisant aršios politinės konkurencijos, vis dėlto dar būta suvokimo, kad nevalia pjudyti šalies piliečių tarpusavyje. Nors yra ginčytinų klausimų, bet dėl jų galima pasiekti kompromisą, labai svarbu išsaugoti pasitikėjimą rinkimų sistema... Tiesa, tais laikais perimti demokratų partijos vairalazdę dar nesiveržė, bent jau ne taip agresyviai veržėsi socialistai, nebuvo sudarinėjami ir asmenų, parėmusių Bushą, sąrašai, atvirai grasinant ostrakizmu ar net susidorojimu. O dabar Bernis Sandersas, atvirai skelbiantis „socialistinę JAV darbotvarkę“, toli gražu nėra vienišas tarp demokratų. Slinktis kairėn ir vis labiau plečiamas atotrūkis nuo klausimų, dėl kurių galima sutarti su respublikonais, didina jau ne krizės, o rimto politinio konflikto tikimybę.
Šimtas trys kairiųjų sukurto pragaro metai, nepaliaujamai diegiant „utopiją“ ir meluojant apie „idealizmą“, nieko neišmokė. Kartojamas tas pats 1917 m. bolševikinio perversmo kursas. Veidai ir vardai kiti, tačiau esmė tokia pati. Greičiau nei tikimasi bus įveiktas menkutis atstumas nuo Trumpo šalininkų (arba „liaudies priešų“) sąrašų sudarymo iki raginimų „Sušaudyti kaip pasiutusius šunis!“ (rus. Расстрелять как бешенных собак!) Tačiau rėksmingi kairiosios „darbotvarkės“ šalininkai netruks pereiti prie graudžiai isteriškų klyksmų: „Praneškite draugui Stalinui, kad esu nekaltas, įvyko baisi klaida!“ Arba Berniui Sandersui / Kamalai Haris / Ilhanai Omar / Rašidai Tlaib – nelygu, kaip pasisuks neobolševikų pjautynės tarpusavyje dėl valdžios. Bet pasigailėjimo prašymų niekas nesiklausys ir nebus kam tuos revoliucionierius gelbėti.
Už Bideno nugaros besistumdantys įvairaus kraštutinumo politiniai veikėjai žada „radikalią transformaciją“. Socialistinė ideologija JAV suvešėjo ne vakar – šia linkme einama ilgai ir nuosekliai, tačiau lūžis įvyko, į kraštutinį kairiųjų flangą persimetus demokratų partijos vadovybei.55 Be abejo, nuosaikieji demokratai niekur nedingo, bet jų balso vis mažiau klausomasi. Pavyzdžiui, dabartinė JAV Atstovų rūmų narė, buvusi Centrinės žvalgybos agentūros analitikė demokratė Elissa Slotkin ragina neleisti kairiesiems radikalams galutinai užvaldyti demokratų partijos. Dabartinių rinkimų rezultatai, jos manymu, yra nuviliantys, o demokratų partijos slinktis socializmo link labai pavojinga visuomenei ir valstybei. Antai politinė programa, kurią žadama įgyvendinti, gali paprasčiausiai sužlugdyti sveikatos apsaugos sistemą.56
Iliustratyvus Alfredo Charleso Sharptono pavyzdys. Vadinamasis „pilietinių teisių aktyvistas“ ir viena ryškesnių viešųjų figūrų, besąlygiškai remiančių JAV demokratus, nusprendė pamokyti Floridoje gyvenančius pabėgėlius iš Kubos. Sharptono manymu, jų įtaka šioje valstijoje pernelyg didelė. Ypač blogai, kad kubiečiai, Sharptono įsitikinimu, nieko nesupranta apie socializmą, todėl neteisingai balsavo per JAV prezidento rinkimus.57 Taip jis atsiliepė apie žmonės, rizikavusius gyvybe, kad ištrūktų iš kastraitų valdomos Kubos. Paralelės su vokiečiais, neįtikėtinais būdais bandžiusiais pabėgti iš socialistinės Rytų Vokietijos (daug bėglių nužudyta), būtų beprasmės. Kairuoliškumas be kitų „kenksmingų“ dalykų bando uždrausti ir pačią tikrovę. Tačiau kubiečiai, gyvi pasiekę JAV krantus ir ten įsikūrę, viską kuo puikiausiai prisimena ir supranta, kuo kairuoliai pavers jų išsigelbėjimo šalį. Plaukti iš Floridos nebebus kur.
Lygiai taip pat beprasmiška šmaikštauti „pasakyk kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu“. Oficialus komunistinės Kinijos ruporas skelbia, kad sostinė Beidžinas yra „probaideniškas miestas“.58 Komunistiniai propagandininkai džiūgauja, kad Jungtinės Valstijos daugiau nelaikytinos civilizuočiausia ir stabiliausia šalimi.59 Tuo pat metu Čilė, Kolumbija, Ekvadoras ir Peru oficialiai pareiškė,60 kad neleis Kinijos Liaudies Respublikai toliau šeimininkauti jų teritoriniuose vandenyse. Marksistinės suirutės liūne nuskandintos Venesuelos Bolivaro Respublikos diktatorius Nikolas Maduro Morosas stebisi rinkimais, vykstančiais JAV. Kaip civilizuotų, pačių teisingiausių ir nepriekaištingai vykdomų rinkimų etaloną jis nurodė savo valdomą šalį.61 Be jokios abejonės, Venesuelos Bolivaro respublikos socialistai vienbalsiai prieš Trumpą. Irano ajatoloms pats tinkamiausias kandidatas yra Bidenas.62
Kaip visa tai siejasi su Lietuva? Tiesiogiai. Šių metų lapkričio 4 d. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per vaizdo konferenciją kreipdamasis į Europos Tarybos ministrų komiteto sesijos dalyvius, pareikalavo, kad Europos Taryba nežiūrėtų „pro pirštus“ į rusų ar rusakalbių diskriminaciją Ukrainoje ir Baltijos šalyse. Milijonai diskriminuojami, nes jie yra rusai arba rusiškai kalba, o tai XXI amžiaus apartheidas, – teigė ministras.
Ilgus dešimtmečius girdime tuos pačius užkeikimus – „apartheidas“, „diskriminacija“, matome tą patį scenarijų – suteikiama „internacionalinė“ Maskvos pagalba, atskuba „gelbėtojai“ su karinėmis uniformomis be atpažinimo ženklų... Kremlius vis dar negali patikėti savo sėkme, kad pagaliau išmušė jo žvaigždžių valanda – tokio masto kvailybės, galbūt peraugsiančios net į taip trokštamą nacionalinę didžiosios konkurentės savižudybę, jis negalėjo prognozuoti.
Atleiskite už sarkazmą, bet jeigu įvykiai vinguriuos dabartine vaga, nenorimo pripažinti ir atminti ankstesnio istorijos kurso kartojimas taps vis labiau neišvengiamas. Ideologija sukelia pasekmes. Visas pasaulis gali būti paverstas globaliu Somaliu, jeigu kairiesiems – atitinkamai daliai demokratų partijos veikėjų su laikinaisiais jų sąjungininkais – pavyks Jungtines Amerikos Valstijas paversti eiline zimbabvizacijos auka. Juk taip jau daug kartų nutiko: vienų pjudymas su kitais, elitų neadekvatumas, specialiųjų tarnybų intrigos, priešų sąrašų skelbimas, tinkamu laiku tinkamoje vietoje išdygstantis „raudonasis partizanas“, „karštas socializmo šalininkas“, eilinis robertas gabrielis mugabė, suteikiama „nesavanaudiška Kinijos komunistų partijos pagalba“. Galų gale įsteigiamas „revoliucinis“ dirbančiųjų, mokesčius mokančiųjų, pridėtinę vertę kuriančiųjų Gulagas...
Patirties yra, energijos netrūksta. Kairiajame JAV demokratų partijos politikos flange vis garsiau aidi raginimai nedelsti, griebtis ryžtingesnių veiksmų. Pavyzdžiui, JAV Atstovų rūmų narė Alexandra Ocasio-Cortez teigia, kad būtent dabar pats tinkamiausias metas pradėti revoliuciją – kitas reikalas, kas tokią idėją palaiko ir kiek pasekėjų pasiryžę pasiaukoti dėl „revoliucinių idealų“.63 Intensyvėja šūksniai, kad užteks ir lėtai slenkančios detroitizacijos. JAV Kongreso narė Rashida Tlaib, atstovaujanti Mičigano valstijai, tvirtina, kad būtina ne tik politinė, bet ir ekonominė revoliucija, kuri panaikins JAV kapitalistinę sistemą ir „atiduos valdžią į liaudies rankas“.64
Žinoma, galima pašmaikštauti: verčiau gurkšnokime koka-kolą, kramsnokime kukurūzų spragėsius ir leiskime tiems ideologiniams maniakams eilinį kartą „susimauti“. Tačiau rizika pernelyg didelė, kaip jau atsitiko leninų su stalinais, pol potų, fidelių kastrų ir kitokių mengistų haile mariamų atvejais. Labiausiai norėtųsi tikėti, kad beprasmės aistros šiandien verda, tiesiog įvykus laikinam nesusipratimui, tai nėra pavojingi sisteminiai, toli siekiantys, neprognozuojami ir nepageidaujami pokyčiai. Ar vis labiau gilės tarpusavio konfliktas, augs vidinis nestabilumas, ar bus pasiekta kompromiso, netrukus įsitikinsime.
Civilizacija kuriama šimtus metų, o sugriauti ją galima per vieną naktį.
Atrodytų, jau begalę kartų sakyta, kad JAV susiskaldžiusios ne dėl rasės, odos spalvos, lyties ar seksualinės orientacijos. Amerika susiskirsčiusi į protingus ir kvailius. Ir tik patys kvailiai susirieja tarpusavyje dėl rasės, odos spalvos, lyties ar seksualinės orientacijos...