Nieko panašaus! Skiepų priešininkų istorija prasideda lygiagrečiai su pirmaisiais skiepų išradimais XVIII amžiaus pabaigoje. Geri britų mediko Edward Jenner norai 1796 metais skiepyti gyventojus nuo raupų išsyk buvo įvertinti kaip šėtono kėslai. Vakcinų priešininkai pateikė dvejopo tipo pretenzijas: vieni tvirtino, kad į žmogaus kūną įšvirkšti gyvulio ląstelių yra nusikaltimas prieš gamtą; kitiems skiepai atrodė ideali priešinimosi Dievo valiai išraiška. Toks požiūris vyravo gana ilgai, nepaisant to, kad mirtingumas nuo raupų XVIII a. antroje – XIX a. pirmoje pusėje daugiau ar mažiau visur Europoje siekė 30–40 proc„ kai tuo tarpu paskiepytų asmenų mirtingumas tesiekė vos 3 proc.
1853 metais Didžiojoje Britanijoje pabandyta pereiti prie privalomo vakcinavimo, nuo raupų pradėti skiepyti trijų-penkių mėnesių kūdikiai. Sukilo milžiniška protestų banga, atsirado pirmosios antivakserių asociacijos. Jos galiausiai privertė vyriausybę atšaukti privalomą vakcinavimą. 1863-aisiais Londone buvo įkurta pirmoji tarptautinė antivakserių asociacija skambiu lotynišku pavadinimu „Societas Universa contra Vaccinum Virus“.
Leičesteryje buvo surengta milžiniška protesto prieš skiepų šalininkus demonstracija, joje dalyvavo beveik šimtas tūkstančių iš įvairių Anglijos vietovių atvykusių antivakserių. Jos metu pirmąsyk pateikti teisiniai skiepų priešininkų argumentai: esą valstybės raginimas ar prievartavimas skiepytis yra ne kas kita kaip antikonstitucinis pasikėsinimas į asmens laisvę, todėl lygintinas su kriminalinio pobūdžio nusikaltimais.
Skiepų mastas XIX amžiaus viduryje Anglijoje sumažėjo perpus, padaugėjo mirčių nuo raupų ir kitų infekcinių ligų, tačiau valdžia nebedrįso vėl imtis privalomo gyventojų skiepijimo.
Žinomo XX amžiaus pradžios austrų antropologo – teosofo Rudolfo Steinerio veikalai apie skiepų nesuderinamumą su dvasiniu asmenybės vystymusi tapo antivakserių ideologine vėliava. Šio pseudomokslininko aiškinimai esą vakcinavimas sudarko natūralų augančio vaiko tiek fizinį, tiek intelektinį-dvasinį tobulėjimą turėjo didžiulės įtakos tolimesniems skiepų priešininkų judėjimams.
Nors ir išdėstyti prieš daugiau kaip šimtmetį kai kurie austro teiginiai atrodo tarsi būtų pasakyti šiandien: „Paskiepyti jaunuoliai praras valios jėgą, taps paklusniais valstybės aparato vykdytojais-robotais, šitai, be abejonės ir yra slaptasis valdžios tikslas. Šiandien skiepysime nuo tuberkuliozės, o rytoj jau galbūt nuo asmenybės polinkio į dvasingumą“.
Neseniai Italijoje pasirodė įdomi knyga: „Skiepyti vaikus: trys prievolių ir įtikinėjimo šimtmečiai“. Jos autorė – medicinos istorikė Eugenia Tognotti analizuoja klastingo įsitikinimo, kurio pavadinimas skamba tarsi virusas – „vaccine hesitance“ (liet. – abejojimas dėl skiepų). Istorikės nuomone, pirmieji bandymai apsaugoti žmogaus imuninę sistemą nuo klastingų virusų yra žymiai ankstesni nei aukščiau minėti britų mediko E.Jenner sukurtos vakcinos nuo raupų.
Jau prieš keletą šimtmečių vergų pirkliai gabendavę darbo jėgą iš Kaspijos ir Juodosios jūrų pakrančių imdavosi anot amžininkų makabriškos technikos: plona adata įšvirkšdavo vergams raupais sergančių ligonių pūslių turinio. Kai kurie „pacientai“ užsikrėsdavo ir mirdavo, tačiau dauguma įgydavo imunitetą. Mažos infekcijos dozės apsaugodavo nuo agresyvių, mirtinų ligos formų.
XVII amžiuje ši primityvi imunizavimo nuo raupų technologija sudomino kai kurias karališkas galvas. Siekdami įtikinti gyventojus nebijoti vakcinos savanoriškai pasiskiepijo Austrijos regentė Marija Tereza Austrijietė, Rusijos imperatorė Jekaterina, Orleano kunigaikštis, Neapolio karalius Ferdinandas. Išskirtiniai karališki pavyzdžiai sukeldavo gyventojų susidomėjimą, tačiau masinės vakcinacijos proveržio nesukėlė. Mirtingumas nuo skiepų liko pakankamai aukštas, maždaug vienas iš 50–60 pasiskiepijusių mirdavo, tačiau svarbiausia problema buvo psichologinė – pasibjaurėjimas ir baimė. Ne kiekvienas sveikas, niekuo dar neužsikrėtęs europietis sutikdavo „apgyvendinti“ savo kūne ligos sukėlėją, nuo kurio miršta tūkstančiai.
Pirmoji antivakserių lyga Italijoje sukurta XIX amžiaus pradžioje, jos steigėjas buvo higienos specialistas Carlo Ruata. „Paskiepykite savo vaikus ir pamatysite kaip jie miršta susilpnėjus imuninei sistemai“ – gąsdino italų antivakserių judėjimo pradininkas. Įdomu tai, kad praėjus daugiau kaip šimtui metų tą pačią C. Ruata nuo skiepų mirštančio vaiko istoriją skleidžia populistinės Italijos partijos „Penkios žvaigždės“ lyderis, komikas Beppe Grillo.
Tada ir dabar buvo vystomas ir kitas populiarus antivakserių naratyvas: vakcinos naudingos tik vakcinų kūrėjams bei pardavėjams – farmacijos įmonėms. Pavyzdžiui, pirmojo pasaulinio karo metais Italijoje iš lūpų į lūpas keliavo gandas, kad vyriausybė esą ragina skiepyti vaikus tam, kad jiems mirus nereikėtų šeimoms mokėti pašalpų ir maistui skirtų išmokų.
Būta ir apmaudžių tragedijų. 1933 metais Gruaro mieste netoli Venecijos buvo vykdoma skiepų nuo difterijos kampanija. Dėl neaiškių priežasčių 28 paskiepyti vaikai mirė, ši nelaimė gerokai sustiprino antivakserių pozicijas, kurias slopino autoritarinis B.Mussolini režimas. Po antrojo pasaulinio karo Italijoje nuskambėjo sensacijos apie skiepų nuo įvairių infekcijų ir autizmo ligos sąryšį. Aštuntajame dešimtmetyje įvyko keli teismo procesai, kaltinamųjų suole atsidūrė Italijos sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai, daugelis jų buvo nuteisti, tačiau vėliau išteisinti nepasitvirtinus hipotezėms dėl skiepų ir vaikų autizmo ryšio.
Šiuo metu maždaug 10–13 proc. Italijos tėvų priešinasi vaikų vakcinavimui, antivakserių vis daugėja turtinguose pramoniniuose Šiaurės Italijos regionuose. „Nors šiuolaikinių vakcinų saugumo prasme nė iš tolo negalima lyginti su pirmaisiais bandymais apsaugoti imuninę sistemą, tačiau tai negelbsti. Vakcinavimo šalininkų ir priešininkų pozicijos vis labiau tolsta, visuomenės poliarizacija šiuo dabar itin aktualiu klausimu vis labiau gilėja. Skiepų kampanijos propagandai, be abejonių, nepadeda tai, kad nutylimi galimi šalutiniai poveikiai sveikatai, kokie jie bebūtų menkai tikėtini“ – aiškina medicinos istorijos specialistė Eugenia Tognotti.
xxx
Kur šiuo metu pasaulyje antivakserių pozicijos yra stipriausios?
2017 metų apklausų projekto „Vaccine Confidence Project“ duomenimis, gyventojų skepticizmas skiepų atžvilgiu geografiškai pasiskirtęs nevienodai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje 41 proc. gyventojų reiškia abejones vakcinų klausimu. Italijoje abejojančių yra maždaug 21 proc., Didžiojoje Britanijoje 9 proc., Vokietijoje – 10 proc., JAV – 13 proc.
Nors antivakserių įtaka visuomenei pastaraisiais metais labai sustiprėjusi, tačiau, pavyzdžiui, Italijoje teisėsauga akylai seka skiepų priešininkų pasisakymus. 2018 metų vasarą įvyko pirmasis teismo procesas, kuriame buvo nuteistas žymus „No Vax“ judėjimo antivakseris. Jo paskleista propaganda apie esą 20 tūkstančių susirgusių dėl kenksmingų sveikatai skiepų pripažinta žalinga antivalstybine propaganda.