Nei šleifas, nei kvapo stiprumas neliudija, kad kvepalai yra kokybiški. Tiesą sakant, kai kurios prabangių gaminių klastotės, būna, tvoskia daug stipriau negu originalas. Kartą teko susidurti su tokiu padirbiniu, kurio vieno lašo užteko, kad visą dieną aplink negalėčiau užuosti nieko kito (įtariu, aplinkiniai irgi negalėjo), o net ir su muilu šveičiant riešą, kvapas vis laikėsi ir laikėsi. Kaip ir ant mano megztinio rankovės (laimei, skalbimas padėjo).
Žinoma, yra daugybė kvepalų (tiek nišinių, tiek ir dizainerių), kurie savo šleifu verčia iš kojų, tačiau tarp garsių, brangių kūrinių yra daug ir tokių, kurie laikosi prigludę prie odos, o juos pajausti gali tik itin arti asmeninėje erdvėje esantys žmonės, pavyzdžiui, apsikabinus. Šiais, socialinės distancijos, laikais tokie kvepalai, matyt, yra asmeniškesni nei bet kada.
Tad kas lemia tą šleifą, jei ne kokybė ir ne kaina? Iš esmės – koncentracija. Odekolonas (EDC) ar tualetinis vanduo (EDT) šleifo greičiausiai neturės, jam reikalinga bent parfumuoto vandens (EDP) koncentracija. Taip pat sudėtyje turi būti klampių medžiagų, kaip, pvz., muskusas, animalistinės natos ir panašiai. Be abejo, kažkokį vaidmenį atlieka ir paties kvepalus dėvinčiojo oda, nes net ir šleifo karaliais vadinami kvepalai gali skirtingai sklisti nuo skirtingų žmonių.
Dar vienas dalykas, turintis įtakos, kaip stipriai šleifuos aromatas – dozavimas. Net ir Baccaratu galima kvepėti ir neužgožti visko, kas aplinkui, naudojant jį su saiku. O susipylus ant savęs pusę buteliuko kvepalų, nors ir mažiau linkusių skleisti šleifą, greičiausiai, kvapą užuos ne tik visas kabinetas – ko gero, ir lifte, kuriuo naudositės, dar kurį laiką sklandys aromatas, nors jūsų jame jau seniai nebus.
Ir tai nebūtinai visiems patiks. Nors, atrodytų, kas čia blogo kvepėti – juk įeiti į laiptinę, kurioje tvyro gerų kvepalų aromatas, o ne prakaito, alkoholio ar ko nors dar blogiau tvaikas, kur kas maloniau. Bet ne kiekvienam ir ne visada.
Feisbuke yra tekę skaityti vieną diskusiją. Mergina klausė, ar normalu, kad jos kaimynė iš gretimo buto neleidžia jai kvėpintis. Esą jos kvepalai tokie stiprūs, kad ne tik sukelia galvos skausmą, bet net ir miegoti trukdo. Kitame bute! Galima būtų pagalvoti, gal čia kaimynė ieško, prie ko prikibti, bet išlieka galimybė, kad patarimo prašiusi mergina kvepalų labai perdozuoja ir pati nepajaučia – užtat kaimynai jaučia dar ir kaip. Ypač toks įtarimas sustiprėjo po jos komentaro: „o kas jai gali nepatikti? Čia juk brangūs, nišiniai kvepalai. Kiek noriu, tiek ir purškiuosi.“
Beje, įdomus faktas apie tą „kiek noriu, tiek purškiuosi“. Prieš porą metų Tel Avivo universiteto mokslininkai paskelbė tyrimo rezultatus, teigiančius, kad, sergant depresija, susilpnėja gebėjimas užuosti. Dėl šios priežasties galimas kvepalų perdozavimas, nes kvapo pats žmogus tiesiog nejaučia.
Visą dieną tvyrantis, kad ir geriausių kvepalų debesėlis, nesužavėti gali ir kolegų, kurie iš aromatingo biuro tiesiog neturės galimybės pasprukti. Gerai, jei šalia sėdintiems kvepalai patinka, tačiau yra tikimybė, kad jie sukels aplinkiniams galvos skausmą arba, blogiausiu atveju, net alergiją.
Todėl darbovietė, ko gero, ta vieta, kur šleifas visai nėra reikalingas. Viena, jei praėjus padvelks lengvas kvepalų aromatas, tačiau visai kas kita, jei jį užuosti galima net už kokių penkių metrų. Lietuvoje to girdėti dar neteko, tačiau užsienyje kai kuriose darbovietėse būna nustatytos taisyklės, biure išvis draudžiančios kvėpintis. Todėl kai kalbama apie etiketą naudojant kvepalus, būtent jų kiekis darbe aptariamas dažniausiai.
(Čia turiu pasibarstyti galvą pelenais ir prisipažinti – pačios kolegoms ne kartą teko susipažinti su mano naujais kvepalais, kai prieš tai neišbandžiusi jų šleifavimo, drąsiai naudodavau juos eidama į darbą. Laimei, sulaukdavau tik komplimentų, tačiau dabar jau bandau šiek tiek daugiau pagalvoti apie šalia sėdinčius žmones.)
O štai kitose vietose kvepalai šleifuoti gali drąsiau – jokių griežtų taisyklių nėra, ypač, jei tai laukas ar kokia kita atvira erdvė, kurioje nebus glaudaus kontakto su svetimais žmonėmis.
Nepaisant mano jau išvardintų priežasčių, kodėl begalinį šleifą paliekantys kvepalai ne visada yra geriausias pasirinkimas, tas noras palikti savo kvepalų pėdsaką paplitęs plačiai – net ir tada, kai to priežastis nėra troškimas pasipuikuoti prieš draugus ar kolegas nauja brangenybe. Kvepalai, kaip bebūtų, dažnai naudojami siekiant pabrėžti, paryškinti savo asmenybę. Kai kurie žmonės turi savo „parašo“ (signature) kvapus, kuriais nuolat kvėpinasi ir nori, jog žmonės juos sietų su šiuo aromatu. Šis reiškinys yra net romantizuojamas – juk taip smagu užuosti, pavyzdžiui, savo mylimo žmogaus kvapą ir taip sužinoti, kad jis kažkur netoliese.
Su ne viena drauge kalbėjome apie šleifą, ir daugumos jų nuomonė buvo tokia pat – kvepalai suteikia žmogui kažkokio savotiško patrauklumo ir intrigos. Juk jų pasirinkimas gali kažką papasakoti net apie jo charakterį. Ir aš visiškai tam pritariu. Man malonus aplink žmogų tvyrantis aromatas gali tapti net pažinties priežastimi – juk įdomu, koks tai kvapas. Mėgstu gatvėje atsisukti į praėjusį žmogų, nuo kurio sklinda dar man nepažįstami kvepalai, arba įėjus į šleife skendintį liftą mėginti atspėti, kas tai per kūrinys. Galiausiai, ir troleibuse kur kas mieliau sėdėčiau šalia skaniai kvepiančio, o ne savo natūralų aromatą karštą vasaros dieną demonstruojančio žmogaus.
Tad jei nuo manęs kas priklausytų, sakyčiau – šleifuokit į sveikatą! Tik nepamirškit, kad kartais tam būna tiesiog netinkama vieta.