Apie mėgstamiausią raudų temą – „Kuro aparatūrą“: žlugo ne šiaip sau

Mokydamiesi Kaliningrado 10-ojoje mokykloje, 9–10 klasėse, atlikdavome praktiką autobusų remonto gamykloje. Eidavome ten kartą per dvi savaites visai dienai ir, akylai stebimi išgėrinėjančių šaltkalvių, semdavomės automechaniko specialybės paslapčių. Remontuodavau autobusų „Ikarus“ ir LIAZ aukšto slėgio kuro siurblius. Reikėdavo išardyti korpusą, pašalinti tarpiklį ir grąžinti siurblio likučius patyrusiam mechanikui, kuris ir suremontuodavo detalę. Tada aš tą siurblį turėdavau surinkti.

„Ikaruso“ siurblio tarpremontinis resursas buvo 300 000 km, tarpiklis būdavo gaminamas iš specialios gumos: tiesiog paimi pirštais už krašto, pakeli ir padedi į šoną. Po guma – nupoliruotas blizgantis paviršius. LIAZ siurblys turėjo 100 000 km tarpremontinį resursą, ir aš nekęsdavau jo ardyti. Jis buvo triskart didesnis už vengrišką, tarpiklis buvo pagamintas iš kažkokio kartono, prikepdavo taip, kad korpusą tekdavo daužyti kirstuku, paskui specialiu gremžtuku gramdyti nuo jo kartono likučius.

Dėl to jis susibraižydavo, jį tekdavo šlifuoti, o po to vėl klijuoti kartoninį tarpiklį. Esmė buvo ta, kad po pirmojo „Ikaruso“ kuro siurblio remonto mes dėdavome ant jo savadarbį kartoninį tarpiklį, ir siurblio resursas sumažėdavo iki 100 000 km. Kartą paklausiau mechaniko, kodėl mes nededame originalaus guminio tarpiklio? Jis atsakė: „O iš kur aš tau valiutos paimsiu tokiam tarpikliui.“

Lietuvoje labai populiaru lieti ašaras dėl mirusių didelių įmonių – „Sigmos“, Radijo matavimo prietaisų gamyklos, „Kuro aparatūros“ ir kitų. „Kuro aparatūra“ – mėgstamiausia tema raudoms – dėl 12 000 darbuotojų, kurie tvarkingomis eilėmis kas rytą įsiliedavo į gamyklą pro kontrolės punktą, ir kaip blogai, kad mes praradome tokį pramonės flagmaną, o dabar ten loftai ir prekybininkai.