Pasisekė ūkininko pagalbininkui, mėšlas – ne užkratas ir ne virusas koks. O mums nepasisekė: viską naikinantis užkratas arba virusas jau suėdė atokesnius kaimus su pradinėmis mokyklėlėmis, parduotuvėmis. O mes, kaip tas ūkininkas, nuėmę kopėčias žiūrėjome, kikenome ir laukėme. Tada virusas įsisuko į gyvenviečių ar mažesnių miestelių teritorijas suėsdamas pagrindines mokyklas, paštus, kaimo medicinos punktus, bibliotekas ir kitas kultūros įstaigas – valdžia pradėjo didįjį kaimo optimizavimą, evakuaciją arba virusavimą. Baigia ir ten viską į karvės mėšlą sugrūsti, optimizuoti ar evakuoti. Tik to vargšo kaimo žmogelio niekas neevakuoja, laukia, kol jis pats evakuosis. Senesnis į amžinąsias dangaus ganyklas, jaunesnis – už jūrų marių ar į didelio miesto lankas. Ir lieka optimizuotas kaimo žmogeliukas be pašto, be pinigų, be sveikatos, be bibliotekos, o jo vaikas ar anūkai – be mokyklos.
Susioptimizavom. Na, panašiai kaip širšės į bites, o mėšlas į medų optimizavosi, nes optimizacija – geriausias bet kokios problemos sprendimo būdas ir skamba daug gražiau nei visuotinė evakuacija arba amžinas durų užkalimas. Bet to, juk jie – optimizatoriai ar evakuatoriai viską žino geriau už mus, jie – profai. Na, panašiai kaip tas anekdoto gudruolis. Tik jis pats į mėšlo krūvą įkrito, o šiandieniniai optimizatoriai mus ten per prievartą sodina. O optimizacijos virusas apima vis naujas teritorijas.
Visuotinė mobilizacija arba laikraštis šaldytuve
Per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neteko apie 24 procentų savo gyventojų. Skaudžiausiai nukraujavo ir toliau tebekraujuoja kaimas, nes iš ten emigravo šimtai ir tūkstančiai jaunų žmonių.
Ištuštėjo ir buvo uždarytos vos ne kas antroje stambesnėje vietovėje mokyklos, kultūros židiniai, kaimo ambulatorijos, o dabar ir pašto skyriai. Ir stovi pelėsiais ir kerpėm apaugusios tuščios sodybos, lyg vaiduokliai stūkso apgriuvusios senos fermos, dirbtuvės, parduotuvės, šiukšlini, apžėlę, nešienaujami, nevalomi kiemai ir žemės plotai...
Šiek tiek šis vaiduoklis atgyja kartą mėnesyje, kai čia užsuka pensijos ar išmokos, tada iš kažkur išlenda žmonės, girdisi balsai (nors dažniausiai keiksmai), vyksta judėjimas į parduotuvės pusę, girdisi daužomų langų skambesys, durų trankymas... Tokia kaimo tiesa: nėra darbo, jaunimo, veiklos. Kaimas liko girgždančių durų ir senukų teritorija. Senukų, kuriems sunku iki pašto dėžutės nueiti, kurie neturi kompiuterių ir internetų, senukų, kuriems sunku ne tik mobilųjį laiškininką, bet ir Greitąją pagalbą išsikviesti. Todėl ir tenka jiems pernykštį laikraštį dėti į klerkiantį šaldytuvą, kad naujienos išliktų visada šviežios. Nes kažko kito nelabai įdėsi: mobili parduotuvė, kaip ir mobilus paštininkas ar mobilus gydytojas atvažiuoja tik kartą savaitėje, kai kur dar rečiau. Žodžiu, visuotinė kaimo mobilizacija arba visuotinė virusinė epidemija.
Nors, anksčiau ar vėliau nuo korono viruso bus išrasti skiepai, sako, kad jau yra pirmieji to skiepo bandymai. O nuo kaimą ėdančio viruso skiepo nėra, jo ir nebus, nes niekas jo neieško ir niekam jo nereikia.
Įdomu, ar kas nors išanalizavo kaimo kultūros švietimo įstaigų uždarymo įtaką kaimo nykimui, ar kas nors aiškinosi, kas sieja kaimo gyvybingumą ir sveikatos priežiūrą, kas sieja kaimą ir paštą? Vargu, bau, nes niekam nesvarbu yra kaimas ar jo nėra. Gal geriau, jei nėra. Nėra kaimo – nėra problemos. Čia prisiminiau kažkada labai mėgtą fantastinį amerikiečių filmą „Laiškininkas“ su Kevinu Costneriu. Kai valdžia ir civilizacija pati save sunaikina, kai nelieka nei valdžios, nei valstybės, į kovą su chaosu pakyla vienas žmogus – laiškanešys, veikiantis Valstybės vardu ir buriantis tuos, kurie nori ją atkurti, nes laiškininko rankose didelė galia. Jis atkuria ryšį tarp žmonių ir dovanoja viltį.
Žinoma, šiandien gyvenimas dažname kaime – ne fantastinis filmas. Greičiau jau pernykštis laikraštis šaldytuve be gyvo žodžio, vilties, ateities ir kuris bus išmestas kartu seniuku bei senu šaldytuvu.
Ar reikia Laiškininko?
Ilgus šimtmečius Lietuvos kaimas buvo kultūros ugdytojas ir lietuviškų tradicijų saugotojas. Aišku, dabar pasaulis keičiasi labai sparčiai, keičiasi ir kaimas bei požiūris į jį. Tik Valstybės politika nesikeičia, nes jos nėra... Mūsų valdžios vyrai ir moterys, besižvalgydami po Europą, dažnai mato ten, ką nori matyti, o ne tai, ką reikėtų– juk daugelis Europos valstybių, tokių kaip Danija, Norvegija, Anglija, Prancūzija ir kitos savo kaimui teikia didelę pagalbą, nes seniai suprato, kad kaimas nepajėgs konkuruoti su miestu ir jam kaip oras reikalinga pagalba, kad neatsiliktų pagal savo dvasines galimybes. Ten jau seniai valdžia suprato, kad jeigu kaime yra darbo vietų, tai kaimas – gyvas, o kur nėra darbo, kur žmonės važinėja didesnius atstumus į darbą, aišku, kad laikui einant jie ir visam išvažiuos. Specialistai sako, kad nereikia kaimo sieti vien tik su žemės ūkiu, bet ragina ieškoti naujų kaimo darbo rinkos galimybių, tokių kaip paslaugų sfera, perdirbimas ar kita. O tai jau mūsų politikų, mokesčių sistemos, noro ir supratimo reikalas.
Žodžiu, reikia Laiškininko, kuris duotų viltį, įpūstų gyvybę, atkurtų ryšį, burtų žmones kovoti už savo kaimą. Reikia vizijos, bendros strategijos ir iniciatyvos, nes kaimo žmogaus dvasią kelti be kultūros ir švietimo neįmanoma. Jei kaime yra mokykla ir mokytojas, jei kaime yra medicinos punktas ir felčeris, jei kaime yra biblioteka ir bibliotekininkas, paštas ir paštininkas, žmogus pats bandys pasitempti, jei net ir alkoholio girnos žemyn jį spaudžia – gėda, dar pamatys tavo vaikų mokytoja ar kaimo daktarytė, bibliotekininkas ar kitas kaimo šviesuolis. Bet jei kaime neliko nė vieno šviesuolio, kam stengtis, juk visi aplinkui tokie? Juk kaimas, tai ne tik ryte iš miego keliantis gaidys ir pienių laukas, kaimas – tai gyvenimo forma ir būdas, tai bendruomenė, tradicijos, dvasiniai saitai, kurie siejo kaimo žmones šimtmečius ir kaimo žmogaus dvasią kelti be kultūros, švietimo neįmanoma.
Ar suteiks kas mūsų kaimui antrą kvėpavimą, parodys pavargusiam, gal ir paklydusiam kaimo žmogui, jog jis yra žmogus, reikalingas pats sau, kaimui ir valstybei?
Ar imsis kas atsiraitojęs rankoves, darbais, o ne žodžiais, ne prieš rinkimus, ne dėl reklamos, tos sunkios Laiškininko misijos?