Nereikėjo nei Stalino, nei Hitlerio, nei karo – nuplovė lietutis vien e.sveikatai prieš 15 metų išleistus daugiau nei 40 milijonų, 2012–2015 m. į šią sistemą buvo investuota apie 30 mln. eurų. Nuo 2017 m. e.sveikatos sistemai palaikyti ir plėtoti iš valstybės biudžeto kasmet skiriama maždaug po 2–2,5 mln. eurų.
Ir ką? Ir nieko. Kas kaltas? Sklepas ir lietus. Tik parodė tas lietutis, kad mes niekada niekam nepasiruošę ir, matyt, niekada ir nepasiruošime, nes mes – ne Zosė, mums ne tas galvoje. Mes apie aukštas materijas galvojame, o žemiški dalykai – Zosei, ne mums. Temdė padangę padangų gaisrai, didelių įmonių nevalytos nuotekos iš slaptųjų versmių kasnakt keliavo (o gal dar ir keliauja) į jūras, upes ir marias, teka vienu raveliu valstybės duomenys, o pensininkė Zoselė už kompensuojamus vaistus sumokėjo iš savo varganos pensijos. Gerai dar, kad grynųjų turėjo.
Vizitas pas „podukrą“
Ne visiems ir ne iš karto pavyksta prisitaikyti prie epidemijos ir lietaus nuplautos sveikatos priežiūros sistemos, bet kartais gyvenimas taip pasisuka, kad nori ar nenori, bet reikia ne telefonu, o gyvai susitikti su savo šeimos gydytoju. Taip atsitiko ir šių eilučių autorei: staiga ištinsta koja, kamuoja dideli skausmai, nepadeda nei naminiai vaistai, nei googlas ir lieka vienintelė viltis – mano šeimos gydytoja. Skambinu ir iš karto atsiliepusi gydytoja paskiria laiką – priėmimas po poros valandų.
„Nieko neveikianti, už kavos gėrimą algą gaunanti medikė“ operatyviai priima, apžiūri, pasiunčia skubiai rentgeno nuotraukai ir po rentgeno, valandos bėgyje, dar kartą priima, išrašo vaistus ir viskas. Per valandą laiko gavau pagalbą ir po trejeto dienų jau galėjau į šokius eiti – koja išgijo. Be moterys yra moterys ir vizito pas savo gydytoją metu (privačios šeimos klinikos) pasiteirauju, ar neužkliudė keliaudamas virusas, ar viskas gerai su gyvenimu ir finansais...
Gydytoja juokiasi ir sako, jog tiesiogiai virusas jos nekliudęs, bet problemų buvę ir dar yra.
„Įsivaizduokite, kaip apžiūrėti mažiuką vaiką, apsirengus kaip kosmonautui: ne vieną sluoksnį sudaranti speciali apranga, respiratorius, pirštinės, antbačiai ir kita. Dėvint respiratorių sunku susikalbėti, nes garsas duslesnis, ne visi iš pirmo karto išgirsta, ypač vyresni žmonės. Sudėtinga buvo bendrauti su mažais vaikais, nes jie, vos pamatę tokia aprangą dėvintį mediką, neprisileidžia, verkia, zombiais vadina. Na, nieko susitvarkėme.
Na, o dėl finansų tai čia irgi nieko naujo: privačios sveikatos priežiūros įstaigos jau seniai yra podukros vietoje ir net epidemija nieko nepakeitė. Mes nei iš Sveikatos apsaugos ministerijos, nei iš Ligonių kasų negavome nei apsaugos priemonių, nei jokių kompensacijų už reikalingas apsaugos priemones, nors Savivaldybei priklausančios medicinos įstaigos buvo jomis aprūpintos. Na, podukra yra podukra, tik pikta, rodos, mes gydome ne savus gyventojus, o kažkokius ateivius.
Po epidemijos mes net ir su likusiais apribojimais savo paslaugas atnaujinome 100 procentų.“
Kai gydytojos pasiteirauju, kokiais čia romanais apversti stalai, ji atsako: „Tvarkome vilnietės Zosės sklepą: Sveikatos apsaugos ministerija įpareigojo mus jį sutvarkyti – suvesti į e.sveikatą visus įrašus ranka šiai sistemai Zosės sklepe, kaip mes juokaujame, subyrėjus. Iš mūsų vėl reikalaujama dirbti papildomai, tačiau apie užmokestį neužsimenama. Buvome visi klaidinami, kad sistema tuoj bus atkurta, kad tuoj viskas veiks. Mūsų ligoniai laukė receptų, mesi kaupėme korteles, kad galėtume išrašyti vaistus, per dieną gydytojas konsultuoja mažiausiai 20 pacientų dėl vaistų išrašymo. Per pirmas keturias darbo dienas, kai neveikė e.sveikata, ant savo darbo stalo jau buvome sukaupę beveik po 100 pacientų kortelių, nes per dieną priimame mažiausiai 25–30 pacientų. Vieno paciento duomenims į e.sveikatos sistemą suvesti reikia mažiausiai 10-15 min. Taigi, čia ne romanai, o SAM užduotas namų darbas.“
Ir kaip čia neprisiminsi kažkur girdėtą anekdotą apie miestietį berniuką, kurį senelis arkliu po kaimą vėžina. Berniukas, pamatęs kaip arklys nusišlapino, sako seneliui:
- Seneli, ką dabar darysime, šitas arklys toliau nevažiuos.
- Kodėl?
- Aš mačiau, kaip iš jo visas benzinas išbėgo.
Vieni auksiniai, o kiti tik paauksuoti?
„Kiekvienas medikas šiandien yra aukso vertės, kiekvienas iš jų – viltis, kad mes su mažiausiais įmanomais praradimais įveiksime šią pasaulinę koronaviruso grėsmę. Mūsų tikslas – maksimaliai juos apsaugoti, nes medikai, rizikuodami savo sveikata ir net gyvybe, stoja į pirmąsias kovos su naujuoju koronavirusu fronto linijose. Be jokios abejonės, jie yra šių dienų mūsų didžiausi herojai“, – epidemijos pradžioje sakė SAM ministras A. Veryga.
Ar tikrai kiekvienas medikas, o gal tik biudžetininkas?
Pinigai
Sakoma, kad žmogų visada kamavo du klausimai – kodėl kvaili plaukai protingą galvą palieka ir kur dingsta pinigai. Nežinia, kaip su pirmuoju atsakymu, bet atsakymas į antrąjį klausimą aiškus. Jie išeina. Nutaisę protingus veidus ir maršo žingsneliu. Kaip kareiviai. Milijonai išėjo e.sveikatos sistemai, kurią lengvai vasaros lietutis nuplovė, tūkstančiai eina padangų gaisro padarinių likvidavimui, kitiems reikalingiems ir ne visai dalykams. Ne vieną dešimtmetį „reformuojamos“ švietimo, policijos ir sveikatos apsaugos reformos, didžiulė valdininkų armija, viešieji pirkimai ir dar daugelis kitų dalykų suryja didelę dalį mūsų pinigėlių. Mūsų, nes į nacionalinį biudžetą daugiausia pajamų sunešame mokesčiais: vidutiniškai namų ūkis mokesčiams išleidžia 30–40 proc. savo uždarbio, o atskaičius darbdavio mokamus mokesčius suma išauga iki 46–57 procentų.
Taip, čia tie pinigai, kurių kelionei į kažkur ten mes įtakos neturime, bet ir į tuos pinigėlius, kurie man dar liko, rykliai taikosi... Beveik už kiekvieną grynųjų pinigų išėmimą, be tų kelių šimtų, bankas atsikanda kąsnelį. Na, gal ir nedidelį, bet atsikanda. Galėčiau ir neduoti, neimti grynųjų ir tiek. Bet... Banko paslaugos stringa, turgelyje kortelės nepriima, autobuse - irgi. Ir nori ar nenori, bet turiu duoti bankui tą kąsnelį, nes be grynųjų niekaip neišsiversi. Dar blogiau tam, kas neturi banko kortelės, tai yra dažniausiai senyvo amžiaus žmogui. Štai pinigus viename banke visą amžių juodai dienai po truputį kaupė pažįstama moteriškė, bet iki šiol neturi banko kortelės, neturi kompiuterio ir nesinaudoja elektronine bankininkyste. Gyveno iš atnešamos pensijos ir po bankus nevaikščiojo, bet, kaip sakoma, išaušo ta juoda diena ir moteriškei skubiai prireikė didesnės pinigų sumos.
Banko skyriaus rajone neliko, o iš bankomato grynųjų be kortelės nenusiimsi. Moteris ir išsigando, ir įsiuto: „Kodėl esu stumiami į kampą, kodėl turiu samdyti mašiną, kad į kitą rajoną nusibelsčiau, kodėl turiu būti priklausoma nuo kaimynų, kodėl pati negaliu valdyti per amžių savo sukauptų pinigų? Kodėl valdžios vyrai, priiminėdami protingus sprendimus, negalvoja apie seną paliegusį žmogų ir paskui stebisi, kad seni žmonės pinigus kojinėje ar ąsotyje laiko ir tampa lengvu grobiu visokiems aferistams? Juk mes esame tiesiog verčiami taip daryti, nes jei esi vienišas ir senas, neišmanantis šiuolaikinių technologijų, kaip kitaip gali elgtis? Juk man išlaidos ir mašinai samdyti, ir žmogui už nuvežimą mokėti, tai gal bankas apmokės - juk už grynųjų nuėmimą jie nuo manęs atsiima, tai gal dabar man išlaidas apmokės? Juk tai gryna seno žmogaus diskriminacija. Manau, kad aš ne viena tokia Lietuvoje, bet tai niekam nerūpi. Prisimins mus prieš rinkimus. Bent akimirkai.“
Na ir pabaigai anekdotas apie tą akimirką:
Kalbasi dvi kaimynės
- Žinai, vakar besimeldžiant paklausiau Dievo kiek jam trunka milijonas metų. Jis atsakė, kad akimirką. Tada paklausiau, kiek jam reiškia milijonas eurų. Dievas atsakė, kad centą.
- Na tai reikėjo paprašyt, kad bent centą ir tau duotų…
- Paprašiau…
- Na ir???
- Paprašė palaukti akimirką…