Kodėl? Lukiškių aikštė – ne tualetas su uždaromis durimis, o vieša miesto centre esanti teritorija, kur išpilta 300 kv. metrų smėlio 1660-ies kv. metrų plote. Įdomu, tas smėlis buvo vežamas naktį, pilamas išjungus šviesas, kad niekas nematytų, nežinotų ir nesusivoktų? Žodžiu, kaip užsidarius duris kaip tualete? Tikriausiai ne. Visi matė ir visi žinojo ir visiems buvo „dzin“: ne aš vežu, ne aš pilu, ne aš moku.
Na, suprasti galima paprastą miestietį, išvargintą karantino, pasiilgusį žmonių, bendravimo, viešumos – veža ir tegu, pila ir tegu, gal kas gero ir gražaus išeis? Bet pasakykite man, mielieji, ar Vilniaus miesto Tarybos nariai, seimūnai, visuomenininkai ir visi kiti dabar labai aktyviai įsijungę į „pliažo“ naikinimo procesą, buvo akli, kurti ir nebylūs? Na, nežinau, gal man, provincijos atstovei ir sunku suprasti visą šią „pliažo gamybos“ istoriją, bet jei Raseinių Žemaičio aikštėje būtų daroma kažkas panašaus, visi matytume, žinotume ir reaguotume.
Žinoma, ką iš mūsų, provincialų paimsi – mes visi vienas kitam kaip ant delno, o Vilnius yra Vilnius, čia tau ne zuikio spira, čia galima nematyti ir negirdėti. Iki tam tikro momento. Ir nieko tau už tai nebus. Aš neturiu nuomonės gerai ar blogai pliažas Lukiškių aikštėje, nors mintis kirba – nejaugi tikrai sostinėje visos vietos taip idealai sutvarkytos, kad nebuvo kitos vietos tam užsienio plagiatui padaryti? Taip, mūsų šalyje beveik kiekvienas kampelis aplaistytas krauju bei ašaromis ir nereikia visos Lietuvos raudų siena padaryti, bet norint šokti nebūtinai reikia pradėti ant kapo.
Žinoma, politikų pasaulis tai ne mano rašomasis stalas ir jis pernelyg sudėtingas, kad jį būtų galima sudėlioti į stalčiukus, čia daugybė išlygų, niuansų ir ko gero, man, mažam žmogui, tai per sunku tai suvokti. Bet kodėl jie užmerkia akis vykstant vieniems ar kitiems procesams ir praregi tik tada, kai rezultatas akis bado? Sunku mąstyti, operatyviai reaguoti, nes daug lengviau žygiuoti užsimerkus?
Ardyti ne statyti...
Prisiminkime garsiąsias statybų-griovybų istorijas: Vijūnėlės dvaras, dėl kurio nemaža dalis žmonių braukė ašarą žiūrėdami į įspūdingo grožio namo ardymą, nelegaliomis pripažintas statybas Neringoje, Nidoje, Palangoje... Ir prieš piktinantis jų savininkų įžūlumu, gal pirmiausia reikėtų formuluoti klausimą – kaip tie statiniai apskritai ten atsirado? Juk ne tamsoje ir ne per dieną ar dvi išdygo. Bet ir vėl niekas nieko nematė ir negirdėjo, kaip tam anekdote apie čigono arklį.
Pardavė čigonas aklą arklį.
Po kiek laiko atbėga pirkėjas ir šaukia:
– Tu pardavei man aklą arklį. Jis eina ir vis užkliūva.
Čigonas atsako:
– Jie ne aklas, jis – abejingas.
O Lietuvoje tiek statybas kontroliuojančių institucijų, kad, kaip sako žemaičių patarlė „Kur tik grūšę mesi, vis ant jų pataikysi“ – „Info statyba“ skelbia net 31 statybas kontroliuojančią instituciją. Na, trauk biesai tuos turtuolius, kurie statosi pilis savais ( gal tikrai ne mūsų) pinigais. Pasistatė – nusigriovė, bet ar kas paskaičiavo kiek mūsų kapeikėlių valdininkai nuleidžia į unitazą? Kiek Lietuvoje yra už Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto milijonus renovuotų ir po kelerių metų ar iš karto uždarytų mokyklų, kam reikėjo renovuoti mokyklas, kurioje vaikų vis mažėja, o kiek pinigėlių nuleido (ir vis dar leidžia) į unitazą, ne, ko gero, ne į unitazą, bet į savo kišenę kelių remontininkai, geležinkelininkai ir visi kiti...?
Aš suprantu, kad įvairūs verslininkai, miestų ar rajonų „galvos“, tai yra merai savo įstaigose šeimininkauja kaip savo nuosavame kieme ir su mūsų pinigais elgiasi kaip su savais, bandau suprasti jų norą pasirodyti originalais, šiuolaikiškesniais ir protingesniais, bet nejaugi nėra jokio mechanizmo, kuris galėtų įsijungti ar kurį būtų galima įjungti kai jų vykdomos veiklos dar yra popieriniame variante, o ne ant žemės?
Ir kaip čia neprisiminsi aklo ir bekojo pokalbio, kur pirmasis klausia antrojo:
– Sveikas, kaip einasi?
– Kaip matai..
Įdomu, kodėl tie mechanizmai įsijungia tik eiliniam žmogeliui? Štai neseniai skundėsi kaimynas, kad bandydamas apgenėti savo kieme savo pasodintą medį, nes šakos jau beveik elektros laidus siekia, gavo gamtosaugininkų įspėjimą ir grasinimą bauda, jei tai padarys be jų leidimo.
Kiekviena istorija turi pradžią ir pabaigą. Kažkaip baigsis ir Lukiškių pliažo istorija, kurios galėjo ir nebūti. Išveš smėlį, sutvarkys aikštę, Remigijus Šimašius ir Laisvės partija pakils reitingų sąraše kaip laisvi, originaliai mąstantys ir gebantys savarankiškai priimti sprendimus bei nepaklūstantys Seimo biurokratams. Ir vėl viskas visiems bus gerai, o tie 120 tūkstančių pliažinių euriukų, iš kurių apie 60 iš Vilniaus savivaldybės kišenės, nugurgės unitazu. Tiesa, manau, kad, ko gero, gerokai daugiau, nes susiurbti smėliuką ir jį išvežti taip pat pinigą kainuoja.
Toks gyvenimas
Turtingi pinigų neskaičiuoja, nes tai jų buhalterių reikalas, neturtingieji neskaičiuoja, nes neturi ko skaičiuoti. O visi kiti pavydžiai žiūri į pirmus, stengdamiesi nepastebėti antrųjų? Galbūt. Bet ką skaičiuoja, kam dirba ir ką dirba, jei iš viso dirba ta 31, o gal dar ir daugiau institucijų? Algą, manau, gauna visi. Ir tikriausiai ne zuikio ašaras. Bet, toks gyvenimas, ar ne?
Ir pabaigai anekdotas. Apie tokį gyvenimą.
Kupranugariukas klausia savo tėvo:
– Tėveli, kodėl mes turime dvi kupras?
Į tai kupranugaris:
– Ten mes kaupiame maistą, kai einame per dykumą.
Kupranugariukas:
– O kodėl mes turime kanopas vietoj kojų?
Kupranugaris:
– Kad neįklimptume į smėlį, kai einame per dykumą.
Kupranugariukas:
– Tai ką mes tada veikiame zoologijos sode?
Kupranugaris:
– Toks gyvenimas.