– Pastaruoju metu pasirodė nemažai straipsnių apie teatro situaciją Lietuvoje. Kalbama apie lenkų teatro invaziją, kad Lietuvoje nėra asmenybių, kurios galėtų pakeisti „didįjį penketą“ (Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną), ir kad jaunieji režisieriai bei režisierės jaučiasi užspausti teatro grandų, neturi galimybių įgyvendinti savo sumanymų. Vis daugiau diskutuojama ir apie seksizmą, kad lietuvių teatras vyriškas, taigi ribotas – šį aspektą gana gerai iliustruoja ne itin vykęs Koršunovo bandymas „Otele“ kalbėti apie homoseksualių moterų patirtis. Pastebiu nemažai paralelių su literatūros pasauliu – diskusijos dėl premijų, seksizmo, vyrų sukurtos literatūros universalumo. O kur dar kūrėjų ir kritikų kolizijos: vieni skelbia kritikos, o kiti – meno mirtį. O kaip šiandienos Lietuvos teatro ir apskritai kultūros situaciją vertini Tu – viskas į bloga ar vis dėlto į gera?
2021.12.13 17:07
Aštrus maskulinistės pokalbis su feministe apie teatrą ir literatūrą
Šiaurės Atėnai
Interviu su teatro ir kino kritike Jūrate Visockaite norėjau parengti seniai. Jūratė neslepia simpatijų vyrų kuriamam menui ir genijaus kultui apskritai, kartais juokais save pavadina maskuliniste, o aš kaip tik vyrais kūrėjais pastaruoju metu bodžiuosi, retai man jų kūriniai įdomūs, aktualūs. Taigi, susitikusios nuolat įsiveliame į diskusijas. Toks ir šis interviu – polemiškas ir be galutinių atsakymų. Kritikė Maskvos VGIK’e baigė kinotyrą. Nuo 1994 m. dirbo „Šiaurės Atėnuose“, nuo 2000 m. dešimt metų buvo leidinio vyr. redaktorė. Šiuo metu teatro ir kino kritikos skiltis prižiūri „Literatūroje ir mene“.