Bausti tyla: ignoravimas kaip psichologinis smurtas, arba Juk nekviesi policijos, jei kažkas su tavim nekalba

„Pragaras – tai Kiti“,– rašė J. P. Sartre‘as. Ir tie Kiti yra ne kažkas, o aš – tau, tu – man. Kadangi esame egoistinės būtybės, pragarą vieni kitiems kuriame visada, kai tik susiduria mūsų interesai. Gudriausieji – taip, kad iš pažiūros tas pragaras atrodytų kaip rojus. Toks yra ir ignoravimas, šiandien tapęs nauju gyvenimo būdu. Kas nors kitame nepatiko? „Ignoruok jį“ – pataria visi. „Kaip jis gali mane ignoruoti?“ – piktinamės, kai mus pačius ignoruoja kiti. Patylėti protinga, norint neaštrinti konfliktinės situacijos ir atsiskirti nuo jos. Tačiau tyla kaip bausmė yra psichologinis smurtas.

Baudžianti tyla yra įžeidimas, pažeminimas ir išdavystė kartu: žmogus taip atskiriamas nuo vaikų, tėvų, sutuoktinio, partnerio, draugystės, profesinių santykių, jam prikišamai parodant: tu – niekas, tu tas, kuriam aš turiu valdžią: norėsiu – kalbėsiu, norėsiu – tylėsiu, lyg tavęs nebūtų. Juk aš nieko blogo nedarau, aš apskritai nieko nedarau, tyliu, tai tu purkštauji dėl mano tylos. 

Kai tie, kurie turi kalbėti, tyli, yra pragaras, kai kada pasibaigiantis ir tragiškai ne tik aukai, bet ir tylinčiam agresoriui.