Pandemijos akivaizdoje atsidūrė šeimos, poros ir tie KITI, kurių namuose niekas nei laukdavo, nei laukia dabar. Tėvai šiuo laikotarpiu neretai skundžiasi, kaip juos iš proto varo aplink lakstantys vaikai. Neturintys dirbti ir besiilsintys socialiniuose tinkluose skelbia, kaip iš naujo atrado savo šeimą, kaip vertina laiką, praleistą kartu ir šią nuostabią aplinkybių suteiktą progą atnaujinti ryšius su tais, kuriems laiko vis stokodavo. Tuo tarpu vienišiai nebežino kur dėtis tarp savo keturių sienų, lyg narve įkalinti liūtai – vaikšto iš kampo į kampą kartkartėmis suurgzdami ant kitoje narvo pusėje stovinčių į mylimųjų rankas įsitvėrusių žmogystų. Ir geriausia, ką jie atrado izoliacijoje – vibratorius. Net intravertai, iki šiol besimėgavę saldžia tyla ir vienatve būdami su savimi, ima spurdėti.
Žmogus – sociali būtybė ir daugiau ar mažiau fizinio kontakto norisi visiems. Gerti kavą ir kalbėtis matant kito akis ir stebint kūno kalbą, reakciją į tavo balsą ar žodžius. Kartu gaminti maistą ir juoktis. Mylėtis, mylėtis, mylėtis, kol išaušta rytas. Savaitgaliais valgyti vėlyvus pusryčius, o vakarais nueiti į koncertą. Vieni, neturintys poros, panašius pabuvimus susiorganizuodavo, kai tik užsimanę. Kitiems pakakdavo kontakto ir kolegai kumštelėjus darbe, poros pasimatymų per mėnesį ar draugo apkabinimo susitikus.
Nyderlandų vyriausybė karantino laikotarpiu išplatino vienišiams skirtas rekomendacijas, kur patariama susirasti „sex buddy“ – draugelį, su kuriuo vienu siūloma užsiimti ne tik maloniais pašnekesiais, bet ir karštu alsavimu į kaklą, pilvą ar žemiau. Vienu ir vieninteliu, nes dėl koronaviruso keliamo pavojaus kontaktus verčiau riboti iki minimumo. Seksualinius irgi. Idėja gera tiems, kurie bent truputį tam tinkamą žmogų savo aplinkoje turėjo dar prieš visuotinį užrakinimą. O jeigu ne? Vargu, ar greit pavyktų rasti naują žmogų, jį įsileisti į namus, lovą ir kūną.
Sunku paneigti, kad artumo alkis žmones skatina elgtis itin neįprastai, o gal tas naujas nepažįstamasis nuobodžiauja prie teliko ir laukdamas, kol atveš picą, scrolina „Tinderį“ kaip tik dabar – tuo pat metu, kaip ir tu? O, kaip būtų romantiška, jeigu taip įsipliekstų nauja meilė, kuri tęstųsi iki senatvės ir apie jos pradžią pasakojant anūkams istorija prasidėtų maždaug taip: tada išgyvenome siaubingą laikotarpį, žmonės parduotuvėse mušėsi dėl tualetinio popieriaus, JAV prezidentas siūlė gerti baliklį, o aš telefono ekrane pamačiau tavo senelę, dulkinomės iki nukritimo jau pirmą kartą susitikę, o paskui dar dešimt savaičių po to ir taip atsirado tavo tėtis... Neabejoju, kad po metų ar poros, dienos šviesą išvys romantinės Holivudo komedijos „Mergina iš balkono priešais“, „Pandemijos meilužiai“ ar kokia „Virš kaukės švytinčios akys“ (nors tas gal labiau tiktų siaubo filmui). O iki tol...
Dar 1973-iaisiais atliktas seksualinio potraukio sociologinis tyrimas įrodė, kad pirmo susitikimo metu adrenaliną jaučiantys nepažįstamieji dukart labiau linkę pajusti vienas kitam trauką. Prie bendros porą mėnesių trunkančios nežinios, nerimo dėl ateities ir nuolatinio susijaudinimo būsenos pridėjus fizinio artumo trūkumą galime gauti galingą sprogstamąjį seksualinį užtaisą. Kuomet nebesvarbios nei galimos santykių perspektyvos, nei priešingos lyties atstovo išvaizda ar kardinaliai skirtingi interesai. Ir kas gi dabar supaisys – jaudiniesi, nes nežinai, kada galėsi grįžti į darbą, apkabinti mamą ar nori suleisti nagus į tuos klubus, lyg niekur nieko siūbuojančius tiesiai prieš akis?
Po truputį atlaisvinant karantino sąlygas į gatves ima traukti net patys uždariausi. Savaitgalių vakarais šurmuliuojančiose miesto aikštėse, barų terasose ir užkaboriuose nesunku pastebėti lyg nuo grandinės nutrūkusius ir į laisvę išbėgusius, sekso ištroškusius vienišius. Vakaro pradžioje mėgina susilaikyti ir rinktis, ką parsives namo, iš visų galimų variantų, vėliau, velniai nematė, ima likusius laisvus ir nebesislėpdami tenkina tiek ilgai viduje laikytą aistrą. Laukti reikėjo taip ilgai ir buvo taip neapsakomai sunku.
Kas tos treniruotės lauke, kelionė nauju dviračiu iki priemiesčio, video vakarėlis su draugais ar bereikšmiai „sex talkai“ pažinčių svetainėje prieš tikro žmogaus kvapą? Prieš suvokimą, kad esi geidžiamas ir leidimą viduje tiek ilgai tūnojusiam geismui sprogti nelyginant fejerverkai – visomis vaivorykštės spalvomis, liečiant kito odą ir bučiuojant plaukus. Kad ir čia pat, baro tualete. Kas tas buvimas su savimi, analizės ir terapijos prieš gaivališką jausmą, kad vis dar esi gyvas, čia ir dabar, kur gali mėgautis kiekvienu atodūsiu ir jo teikiamu fiziniu malonumu?
Australijoje gyvena nedideli, į kirstukus panašūs žinduoliai, antechinai, kuriems seksas yra ir malonumas, ir pražūtis. Šių peliukų patinėliai išgyvena tik pirmąjį poravimosi sezoną nuo gimimo, mat jų seksualinis potraukis maždaug toks stiprus, kaip lytinę brandą išgyvenančio paauglio žmogaus. Jie ir nekaltybę praranda, ir patys save pražudo per keletą savaičių. Lytiškai subrendę antechinai dvi-tris savaites be paliovos duodasi su visomis patelėmis, kurias tik gali rasti. Tuo metu jie beveik nevalgo, negeria ir nemiega, mat vienas lytinis aktas gali trukti iki 14 valandų, kas reiškia – mažiau laiko kitoms gražuolėms.
Po kelių poravimosi be atvangos savaičių peliuko kūnas ima tiesiogine to žodžio prasme, irti. Jam slenka kailis, kraujas prisipildo streso hormonų ir testosterono, prasideda vidinis kraujavimas, imuninė sistema nebegali pasipriešinti infekcijoms, prasideda gangrena. Antechinus tiriantys mokslininkai pastebi, kad poravimosi sezono pabaigoje patinėliai iš visų sukauptų jėgų vaikštinėja beveik praradę orientaciją, tačiau vis dar ieško paskutinės partnerės, su kuria galėtų susiporuoti prieš mirtį, pasėję tiek sėklos, kiek sugebėjo.
Žmonės šiek tiek protingesni už mažuosius tropikų žinduolius, tačiau geismo patenkinimo troškimas ženkliai gali sumažinti savisaugą ar paprasčiausią sveiką protą. Ypač tokia lemtis gresia visą izoliacijos laikotarpį šalia neturėjusiems antrosios pusės, draugo su privalumais, ar bent pripučiamos lėlės. Tie, kurie seksą lengvai sumaišo su tolimesnių romantiškų santykių tikimybe ir jau renka būsimiems vaikams vardus, būkite labai atsargūs. Šiuo laikotarpiu ištarti meilūs žodžiai ar greiti prisipažinimai, labai tikėtina, nereiškia nieko daugiau negu tarp eilučių paslėptas „maukis kelnes ir greičiau pažeiskim tą dviejų metrų atstumą“. Pasibaigus aistringajam pokarantininiam laikotarpiui ir vėl galite likti vieni, lyg liūtai narvuose, su tikimybe per antrąją koronaviruso bangą pirštus laižyti tik sau pačiam.