Finaliniuose debatuose vėl gromuliuoti skaičiai: jau daugiau nei 224 000 mirusių; 8,4 milijono užsikrėtusių; kasdien – tūkstančiai naujų aukų. Atremdamas kritiką D. Trumpas bandė žvelgti į atseit šviesią pusę: juk galėjo mirti dešimt kartų daugiau, bet nemirė. Be to, anot jo, 99,9 proc. jaunuolių ir 99 proc. kitų susirgusių pagyja (faktų tikrintojai priminė Amerikos medicinos asociacijos žurnale, JAMA, rugsėjo skelbtą 3200 atvejų analizę, kurios duomenimis 21 proc. 18-34 metų amžiaus grupės pacientų prireikė intensyvios terapijos, 10 proc. ventiliuoti plaučiai, maždaug 3 proc. mirė; suaugusių miršta, labai apytiksliais duomenimis, apie 2,6 proc.). Kad ir kaip būtų, prezidento teigimu, administracijos atsaką koordinavęs dr. Anthony Fauci nuo pat pradžių gadino reikalą ir yra „veidmainis“. Suprask, dėl to JAV uždarė sienas atvykėliams iš Kinijos tik po bent 42 greičiau užsidariusių kitų šalių ir galop apsauginių kaukių dėvėjimą vertė pajuokos objektu. Ir pagaliau, šitą „marą“ paleido Kinija, tai galų gale ji ir yra kalta.
Visa tai jau daug kartų girdėta. Bet kas darbo dėl Kinijos rinkėjui, kuris čia ir dabar privalo dirbti, išlaikyti šeimą, ugdyti vaikus? Tūlas gyvas į žemę nesulįs. Nebūdamas JAV prezidentu ar viceprezidentu jis juolab negali užsidaryti Baltuosiuose rūmuose ar lindėti namie. Savo aktyvumu girtis ir peikti J. Bideno perdėtą – nors nežinia, ar bereikalingą – atsargumą D. Trumpui turėjo jau pačiam nusibosti, net jei atrodo padoru.
Du pešasi, o ką veikti visiems kitiems? Abu sakė turį planą ir nei vienas jo neatskleidė. „Apie vakciną pranešime jau po kelių savaičių,“ – pareiškė D. Trumpas, ir debatų moderatorė ir J. Bidenas apstulbę išpūtė akis. Bet net jei vakcina atsirastų poryt, tai kas iš to, jei skiepytis žada mažiau nei pusė amerikiečių? COVID-19 pandemija erudicijos anaiptol nepakėlė. Pasitikėjimas mokslu neišaugo. Ar ir dėl to kalta Kinija?
Protų skystėjimo metas
Šešiolikmetė mergina – vadinkime ją Ema – gerai mokosi, stilingai atrodo ir rimtai draugauja su bendraamžiu vaikinu, kuris domisi investicijomis, jau plėtoja nuosavą marškinėlių verslą ir svajoja dirbti raketų inžinieriumi Elono Musko kompanijoje „SpaceX“. Ema yra apsiskaičiusi, puikiai palaiko pokalbį kuo įvairiausiomis temomis ir ūmai suglumina klausimu: „Juk žinote, kad Paulas McCartney yra seniai miręs?“
The Beatles ketveriukės narys, superžvaigždė Paulas McCartney dabar yra panašaus amžiaus kaip mano mama, kuri sėkmingai gyvuoja ir trykšta kūrybiškumu. Bet žmonės kalba, kad gyvas Paulas netikras: tikrasis mirė 1966-aisiais. „Mirusio McCartney“ hipotezė yra viena keistesnių nūdienos sąmokslo teorijų. Tūkstančiai bitlomanų renka, skelbia ir narplioja mikroskopines detales: senose nuotraukose, dainos žodžiuose ar ritme ūmai atsiskleidžia užkoduotos „žinutės“ ir „ženklai“. Ema tiki, kad McCartney yra miręs.
Mokslo ir technologijų aukso amžiuje veši sąmokslo teorijos: McCartney yra miręs, Elvis Presley – gyvas, Johno F. Kennedy nužudymą ir 9/11 atakas surengė pačių amerikiečių politinis elitas, o astronautų Mėnulyje ir holokausto niekada nebuvo, ir taip toliau. „51-osios zonos“ sąmokslo teorija ir Holivudo masinė produkcija kuria įspūdį, kad ateiviai išsilaipina išskirtinai JAV ir kad visos didžiosios sąmokslininkų piktadarybės tarpsta JAV. Tačiau sąmokslo teorijos populiarios daugelyje kraštų, ypač ten, kur tradiciškai įsišaknijusi blogio idėja, archetipinė gėrio ir blogio kova. Kai kurie žmonės linkę sudėtinguose atvejuose, rezonansiniuose įvykiuose, keistybėse ir nelaimėse įžvelgti žmogaus kontrolę ir piktavalių suokalbį: kažkas viską valdo, slapčia sėja blogį ir yra atsakingas. Taip ir „paaiškėja“, kad kinų pagamintą koronavirusą aktyvina 5G ryšys, visi skiepai varo paslaptingus nuodus, o klimato kaita ir pats Žemės rutulys yra išgalvoti.
Šiemet, kai persiklojo keli globalūs ekstremalumai su COVID-19 priešakyje, terpė sąmokslo idėjoms tapo ideali. Grėsmės akivaizdoje sprendimai būtini, o paaiškinimų nėra arba trūksta. Ribiniai pasirinkimai daro nuostolių, pykdo, verčia nerimauti. Kas už tai atsakys? Kas kaltas? Žvilgsniai nukrypo į ištakas: kinai!
Į karą: Kinija už tai sumokės!
Konspiracijai plisti padėjo pandemijos metu masinei komunikacijai plačiausiai pasitelktas tipingas karo naratyvas: fronto priešakinėse linijose medikai krinta iš nuovargio, COVID-19 nualintuose kraštuose aukų palaikai verčiami į masines kapavietes, grėsmė neišvengiama ir baisi, būtina plokštinti kreivę, tad stokime į kovą, kova su virusu yra kiekvieno doro piliečio pareiga. Lietuvoje ilgam įsiminė ginkluoti budėtojai gatvėse ir sveikatos apsaugos ministras, dėvintis šaulio uniformą. Kanadoje premjeras kovo sumaištyje net siūlė aktyvuoti Ypatingos (buv. Karo) padėties aktą, ir kai kurie provincijų lyderiai iki šiol kalba apie „karo ekonomikos“ reikmes. O JAV prezidentas D. Trumpas pasivadino „karo prezidentu“ ir prieš rinkimus vis griežčiau pabrėžia: Kinija kalta dėl pandemijos ir „brangiai sumokės už tai, ką padarė pasauliui“.
Karo naratyvas – ne naujiena. Tai – patikrintas metodas ištekliams sutelkti, prastumti siūlomą dienotvarkę, užsitikrinti politinį pasitikėjimą bei palaikymą. Įdomu, kad karo naratyvas paleidžiamas vos užsimezgus konfliktui ar jam dar neprasidėjus: šie ir anie valdžios veiksmai yra ne pasirinkimo klausimas, o politinė, ideologinė ir egzistencinė būtinybė, tik vieningai kilę į kovą laimėsime, ir tuomet bus geriau, nei buvo iki šiol. Esmė, prisimenant tyrėjų darbus ir, tarkime, Britų nacionalinės gynybos tarybos ir atitinkamos JAV doktrinos strateginės komunikacijos apibrėžimus, yra sistemingai ir koordinuotai komunikuoti siekius darant įtaką požiūriams ir elgsenai: ne diegti supratimą recipientui, o jį patį suprasti ir paveikti.
Šiuo požiūriu net labiausiai šokiruojantys D. Trumpo teiginiai – mes reagavome geriausiai pasaulyje, vakciną nemokamai dalysime jau greitai, Kinija už tai brangiai sumokės, Amerika klestės kaip niekada istorijoje ir panašiai – galėtų būti nuoseklaus karo naratyvo komponentai. Tik nežinia, ar metodas šiuo atveju strategiškai tinka (dėl etikos komentarų seniai nereikia) ir ar galėtų pasiteisinti kaip reikiant.
Padėtį apsunkina tai, kad niekas dar negali pasakyti, kokia Bėda iš tikrųjų yra COVID-19.
Kai kaltų ieškoti pavojinga
Racionalų požiūrį nėra lengva išlaikyti. Žinojime neišvengiamai randasi spragų, kai vyksmas sudėtingas ir ilgas, krizė plati, nuostoliai sunkiai pakeliami, reikmės didelės ir skubios, sprendimai neatidėliotini. Racionalus požiūris – geriausias, bet netobulas, nes pažinimas esamuoju laiku visada yra ribotas. Nežinia ypač galuoja per krizes, bet išties mus lydi kasdien.
Žmonės prie nežinios puikiai prisitaikę: iš prigimties yra pasakoriai. Žemėje vargiai berastume neištirtų bendruomenių. Ir į kokius tolimiausius kampelius benusigauna antropologai, visur užrašinėja istorijas: pasakas, padavimus, mitus. Pasakojimai yra tai, kas mus labiau vienija, nei skiria. Ypatinga pasakojimų rūšis yra sąmokslo teorijos.
Sąmokslo teorijomis panašiai kaip mitais lyg peršokamos pažinimo spragos ir kuriamas mikropasaulio modelis su sava tvarka ir dėsniais, kuriame labai aiški ar bent lengvai numanoma paties vieta ir vaidmuo. Tik jos vertinamos atsargiau nei mitai, nes yra paremtos archajine idėja, kad už koronavirusą, marą, badą ar kitą patiriamą blogį atsakingi slapti sąmokslininkai, grupė konkrečių asmenų, kuriuos galima ir reikia demaskuoti. Konspiracijos kažkur veda, tik nebūtinai priveda prie gero: žinoma daugybė atvejų, kai buvo masiškai sukurstyta neapykanta ir smurtas, pražudyti niekuo dėti žmonės. Nuo seno žinoma, kad pavojingomis idėjomis galima sukurti pragarą Žemėje ir smarkiau už virusą šluoti gyvybes.
Sąmokslo teorijos žaidžia žmogiškos prigimties tamsiąja puse, kuri tebėra tokia pati kaip buvus: gležna valia, besaikė ar ligota vaizduotė, net klaikus išradingumas ribinėse situacijose, kolektyvinis nerimas, genties trauka, minios agresyvumas. Jas įdomu ir verta nagrinėti kaip kokį pirmykštį tyrlaukį: vargiai trauks sukti keliu, kuris žinomai vinguriuoja ties praraja arba paklaidina miške. Prisimenant šešiolikmetę keistosios „mirusio McCartney“ sąmokslo teorijos šalininkę Emą, galėčiau lažintis, kad ji patenkins savo smalsumą, ištyrinės pažinimo ribas, lavinimosi galimybes ir labai greitai ją pamirš. O štai kolektyviniai prietarai dėl COVID-19 vėduosis gerokai ilgiau; gali būti gana sudėtinga, ypač jei politikai tai ignoruos.
Lemiamas žodis – vertybėms?
Didžiausią intrigą kuria mokslininkų įspėjimas, kad galų gale pandemijos pasekmes nulems ne mokslo raida, o vertybės: kaip visuomenė susitars, kokia norės būti, ką laikys vertu ir teisingu?
Tad koks tai bus kolektyvinis pasakojimas? Ar COVID-19 taps laimėjimo, ar pralaimėjimo istorija? Jokia sąmokslo teorija, joks karo naratyvas ir net mokslininkų atradimas negalės būti ilgalaikis sprendimas.
Kaip žinia, vos pasirodę plakatai su pandeminiu šūkiu „Geri vaikai tėvų nelanko!“ greitai dingo iš viešų erdvių ir vargu ar kada nors į jas sugrįš. Tik pandemijos pradžioje atrodė, kad kare kaip kare – tikslas pateisina priemones, visi kovos būdai būtini ir teisingi. Dabar jau akivaizdu, kad moralinės dilemos neišvengiamos, sprendimų reikės daug, ir jie užtruks ilgai. Pandemija jėga pristabdė skubantį ir savimi užsiėmusį žmogų, ištraukė jį iš „Facebooko“ burbulo ir privertė pamatyti, kaip fizinėje ir socialioje tikrovėje esame vieni nuo kitų priklausomi, ir kaip sudėtingai susipynusios žmogaus teisės, piliečių laisvių ir pareigų ribos. Ar lankysime tėvus ir senelius? Kaip pertvarkysime biurus? Kada vėl veiks mokyklos, koncertų salės, teatrai? Ar laisvai keliausime, vėl pamėgsime kruizinius laivus? Kaip tvarkysime šiukšlėmis tampančias apsaugines kaukes ir kitas priemones? Ar skiepysis visi, ar kaip kieno valia? Kaip visiems nenusigalavus pasirūpinti silpnesniais? Ar kursime pasaulį, kuris saugus kiekvienam, ar tik naujiems išrinktiesiems?
Žinių ir vertybių klausimas aštrės toliau, nors yra jau ir taip rimtas, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į socialinio teisingumo ir žmogaus teisių problemas, kurios šiemet it bombos sproginėjo įaudrintoje viešoje erdvėje, taip pat dėl mokslo komunikacijos ir ypač humanitarinių mokslų sudėtingėjančios būklės ir, tarkime, įvertinant švietimo padėtį Lietuvoje, kuria išreiškė susirūpinimą jau visos pagrindinės politinės partijos. Jei kritinis mąstymas, humanistinis ugdymas, pilietiškumas, medijų raštingumas, mokslo populiarinimas iki šiol laikyti prabangos reikalu ar privalumu, tai COVID-19 akivaizdoje tampa neišvengiama dilema.