COVID-19 karo logika: suklestėjo beprotybė, gelbsti mokslas, lems vertybės

Pernai rudenį pasaulio žiniasklaida šaukė, kad, maždaug, jau viskas: sveikam protui ir civilizacijai atėjo galas, sensacingai plinta plokščiažemininkų (angl. Flat Earthers) judėjimas. Ak, šventas naivume. Tai buvo tik vaikų žaidimas. Gruodį kinai iš laboratorijos paleido pasaulį iš kojų verčiantį koronavirusą. Dabar Billas Gatesas baigia kurti naujus skiepus, su kuriais bejėgiams kūdikiams ir kitiems planetos dvikojams po oda suvarys mikrolustus (čipus). Civilizacijai graso leftistų revoliucionieriai, pribaiginėjantys viešąją tvarką. Jungtines Valstijas pačias pirmąsias sužlugdys demokratai, kurie grobia, prievartauja ir gal atnašauja šėtonui amerikiečių vaikus (jau dingo pora šimtų tūkstančių). Ir taip toliau, ir panašiai. Sąmokslo teorijos taip dėsningai atkartoja archajiškus prietarus, kad verstų krizenti ar žiovauti. Tik jos ritasi nebe tik iš pakampių, bet ir Baltųjų rūmų. Jas JAV prezidento rinkimų kampanijoje garsina galingiausios pasaulio supervalstybės vadovas Donaldas Trumpas. Su kaupu patobulėta: šiemetis žaidimas – jau nebe vaikų.

Sveikatos ir susikalbėjimo krizė

Antra COVID-19 banga – Jungtinėse Valstijose, sako, jau trečia – ritasi įprastam gripo sezonui dar neprasidėjus. Lokalūs karantinai šokiruoja, bet nebestebina. Susitaikyta, kad koronavirusas atėjo ilgam. Tik dar nesutarta, kaip geriau prisitaikyti: vyksta protestai prieš ribojimus, apsaugines kaukes. Kas toliau?

Pasaulio informacijos sraute mokslininkų balsai kuria maždaug tokį scenarijų: susikalbėti dabar trukdo poliarizacija, kuri priešina net tyrėjus, be to, prisideda informacinė tarša, netikslios ar netikros žinios ir krizei suvaldyti vietoje mokslo retorikos plačiai pasitelktas karo naratyvas; mokslininkai nagrinėja, tikslina prevencijos būdus ir neatidėliodami pasiūlys kiek galima saugią vakciną, tačiau postkoronovirusinio pasaulio tvarką lems ne mokslo žinios, o pasirinktos vertybės. Kitaip tariant, mokslininkai aiškinasi reikalo esmę ir patars, kiek galės, bet visuomenė pati spręs, kiek paisyti rizikos ir kaip ją valdyti.

Logiška. Tik tam reikia dialogo. Ar jis vyksta, ar bus įmanomas?

Štai atvejis galingiausiame mokslo ir technologijų bastione, JAV: nuo COVID-19 mirė per 220 000 žmonių, susirgimų daugėja. Rugsėjo 29 d. prezidento rinkimų debatuose antros kadencijos siekiantis D. Trumpas pasakė, kad „beveik niekas neužsikrečia“. Spalio 2 d. jis per tviterį pranešė, kad užsikrėtė ir pats, ir pirmoji ponia Melania; ši vėliau pranešė, esą sirgo ir sūnus Baronas. D. Trumpas tik tris dienas praleido ligoninėje ir pareiškė, kad užkratas „išėjo į gera“, net buvo „Dievo dovana“; jo testavimo detalės neviešintos. Spalio 12 d. Amerikos medicinos asociacijos žurnale (JAMA) paskelbtoje studijoje palyginus JAV ir dar 18-os kitų aukščiausio pragyvenimo lygio šalių duomenis vėl patvirtintas išskirtinai aukštas santykinis mirštamumas JAV; tarp neigiamų veiksnių įvardyta uždelsta reakcija, trapi sveikatos priežiūros infrastruktūra ir „decentralizuotas, nenuoseklus atsakas“. Spalio 18 d. D. Trumpas rinkimų ralyje Karson Sityje, Nevadoje, pakartojo nesant būtinybės apribojimams ir pareiškė: „Jei aš būčiau klausęs mokslininkų, mes jau dabar būtume... mes turėtume šalį, kuri būtų gilioje depresijoje. O dabar mes lyg erdvėlaivyje.“ Tą patį sekmadienį legendinėje CBS laidoje 60 minutes Baltųjų rūmų administracijos patarėjas ir koordinatorius kovoje su COVID-19 dr. Anthony Fauci pareiškė stokojęs veikimo laisvės, nenustebęs dėl D. Trumpo užsikrėtimo ir abejojąs dėl prevencijos kampanijos retorikos. A. Fauci yra autoritetingo Nacionalinio alergijos ir infekcinių ligų instituto, kurio šiemetis biudžetas siekia kone šešis milijardus dolerių, ilgametis vadovas ir be kitų įvertinimų yra George W. Busho pagerbtas Laisvės medaliu, aukščiausiu JAV prezidento civiliams teikiamu apdovanojimu. Kitą dieną D. Trumpas apkaltino jį nepajėgiu spręsti ir pasitarime su rinkimų štabu išvadino „tikra nelaime“, esą žmonės pavargo nuo tokių „idiotų“.

Rugsėjo 29 ir (dėl COVID-19 kandidatams tiesiogiai nesusitikus) spalio 15 d. debatuose JAV prezidentas nuo klausimų apie krizės valdymą piktokai gynėsi abstrakcijomis ir nuo konteksto atsieta Fox News skaičių eilute. Jis praleido abi geriausias progas pagarsinti ir savaip paaiškinti mokslinių tyrimų duomenis, bent pagerbti mokslininkų triūsą. Užtat jis nepasidygėjo minėti FTB pavojingomis įvardytų dešiniųjų radikalų grupuočių, baltųjų nacionalistų Proud Boys („Išdidieji vaikinai, atsitraukite ir laukite“) ir QAnon sąmokslo teorijos skleidėjų, kurie D. Trumpą laiko mesiju, gelbstinčiu nuo šėtono garbintojų pedofilų demokratų („Aš jiems labai patinku... Ir jie labai myli savo šalį“). Jis aršiai puolė antifašistų bei kairiųjų radikalų judėjimą Antifa, kurio šalininkus pats smerkia kaip „anarchistus ir banditus“, bet vėlgi nepaaiškino, kodėl neįgyvendino nuo vasaros riaušių kartotų savo pažadų jį oficialiai paskelbti teroristine grupuote.

Be galo pučiama migla. Ir kartu reiškiasi savita logika. Šiame kontekste svarbu atminti, kad sąmokslo teorijos nebūtinai tiesiogiai neigia mokslo žinias ir racionalų pažinimą. Jos būtinai ir visų pirma remiasi archajiška idėja, kad visi įvykiai ir reiškiniai turi priežastį, yra kieno nors inicijuoti ir vyksta dėl konkrečių veikėjų slapto suokalbio. Sąmokslo teorijų kurstytojai bei šalininkai ištikus krizei ar kataklizmui rodo pirštu į ką nors: kas kaltas? Ardomas pasitikėjimas esama tvarka, asmenimis ar žmonių grupėmis, visuomenės sankloda ar valstybės santvarka, ideologine, kultūrine, institucine sąranga. Kurstomas maištas: nežinia tiksliai už ką, bet prieš slaptą suokalbį, iš kurio kyla blogis, – prieš vyraujančią idėjų sistemą.

D. Trumpas logiškai, nuosekliai gina kovotojo prieš sistemą įvaizdį. O juk viena vyraujančių sistemų yra ir institucionalizuotas mokslas. Mokslo ir prietarų įtampą JAV puikiai simbolizuoja asteroidas 2018VP1, kuris tapo prezidento rinkimų pikantiška siužetine linija. Triukšmas dėl šaldytuvo dydžio luito – lyg artintųsi paskutinioji: „Jis smogs į Žemę rinkimų išvakarėse!“ NASA aiškina, kad susidūrimo tikimybė tesiekia 0,41 proc., ir asteroidas net pačiu blogiausiu atveju subyrėtų atmosferoje. Kaip taikliai pastebėjo kosmoso tyrimų naujienų portalas Space.com, „demokratijai kyla daug grėsmių; asteroidas 2018VP1 nėra viena iš jų.“

Sankirtos: Greit Baringtono deklaracija

Mokslinė diskusija apie tai, kaip turėtume gyventi su koronavirusu, aišku, vyksta. Tik ir ji įgauna netikėtų apraiškų, kai mokslininkai susikerta ne akademinėje aplinkoje, o viešumoje, įtraukdami šimtus tūkstančių nenusimanančių smalsuolių. Ar taip artėjama prie dialogo, ar nuo jo tolstama?

Spalio 4 d. konservatyviame Amerikos ekonominių tyrimų institute Greit Baringtone, Masačusetse (vienoje iš labiausiai COVID-19 paveiktų valstijų), paskelbtas viešas laiškas, kuriuo raginama nutraukti didžiumą apribojimų. Dėl jų žmonės, ypač neprivilegijuotos klasės atstovai, patiria neatitaisomų nuostolių. Reiktų atidaryti visas mokyklas, kavines, barus ir restoranus, netrukdomai leisti masinius kultūros, meno, sporto renginius ir taip sudaryti sąlygas didžiajai visuomenės daliai, taip pat pageidaujantiems senjorams, persirgti virusu bei įgyti imunitetą. Vadinamą Greit Baringtono deklaraciją pasirašė trys profesoriai iš Harvardo, Oksfordo ir Stanfordo universitetų: epidemiologas-biostatistikas, epidemiologas-virusologas ir epidemiologė-sveikatos ekonomistė. Man rašant šias eilutes, internete ją pasirašė jau 551 524 asmenys, 10 853 medicinos bei visuomenės sveikatos mokslų atstovai ir 30 158 medicinos praktikai, gydytojai.

Kai kurie mokslininkai šią iniciatyvą iškart supeikė kaip „gryną nesąmonę“. Žiniasklaida suuodė, kad tarp deklaracijos parašų yra klastočių, pavyzdžiui, tokių „mokslininkų“ ir „gydytojų“ kaip dr. Johny Bananas arba dr. Personas Fakename‘as. Be to, vienas iš trijų deklaracijos autorių lyg tyčia davė interviu laidai, kuri prieš tai domėjosi sąmokslo teorija, teigiančia, jog holokaustas yra piktavalių pramanas ir niekada nevyko. Bet kad ir kaip ten būtų, nuo šiol oficialu: telkiasi ne tik stichinė „gatvinė“, bet ir geriau organizuota opozicija vyraujančiai COVID-19 krizės valdymo strategijai (išskyrus nebent garsųjį Švedijos unikumą).

Požiūriai išsiskiria: kas yra būtina, tikrai racionalu ir tikrai teisinga? Ar riboti visus, ar vien rizikos grupes, tiksliau, vien apribojimų pageidaujančius vyresnius ir sveikatos sutrikimų turinčius žmones, įspėjant apie grėsmes ir paliekant teisę rinktis? Gal visgi leisti mirštančiam globos namuose nors atsisveikinti su artimaisiais? Kaip užtikrinti jaunuolio teisę laisvai lavintis, kurti karjerą, šeimą, namus? Kiek dar veržti masinius judėjimo srautus ir socialinius burbulus? Ir svarbiausia – versti skiepytis ar ne?

Ne tik prieštarų draskomose JAV, bet ir gerokai nuosaikesnėje kaimyninėje Kanadoje visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad mąžta sutinkančių ateityje skiepytis COVID-19 vakcina. Visuotiniam privalomam skiepijimui šiuo metu pritartų 39 proc. kanadiečių ir tik 26 proc. amerikiečių. Jei taip, tai kuo, jei ne vakcina, suvaldyti pandemiją? Prieštarų daugiau negu aiškumo.

Aiškumo prireikia šūdmalos apogėjuje

Dėsninga, kad būtent šiemet į lietuvių kalbą išversta garsioji amerikiečių filosofo, prestižinio Prinstono universiteto profesoriaus emerito Harry Gordono Frankfurto esė On Bullshit. Kada vėliau, jei ne dabar?! 1986 m. parašytą, vėliau tobulintą ir 2005 m. ilgalaikiu New York Times bestseleriu tapusį H. G. Frankfurto veikalą išvertė Viktoras Bachmetjevas – „Apie šūdmalą“ (išleido leidykla „Hubris“). Taigi šūdmala – po Vytauto Landsbergio kalbinių eksperimentų ir ypač po ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio rezonansinio atsikirtimo į kritiką Seime dėl skandalingų pirkimų pandemijos pradžioje – Lietuvoje tapo oficialiai įtvirtinta ir politiniu, ir kultūriniu lygmeniu.

Geriau vėliau negu niekada. Nes neskiriant šūdmalos nuo kitų netiesos reiškimo būdų nebeįmanoma suprasti ne tik Lietuvos vietinių politinių rypavimų, bet ir JAV prezidento rinkimų debatų, kuriuose štai D. Trumpas buvo ilgiausiai spaudžiamas ir visgi išsisuko nuo tokio „politinio“ klausimo: apsauginei kaukei – „taip“ ar „ne“? Prezidentas garsėja apsaugos priemonių nepaisymu ir dabar jau sako, kad dr. A. Fauci jį suklaidino. Bet to debatų epizodo esmė buvo ne medikų žinios ar žmogaus teisės, ne pati kaukė ar kitas konkretus dalykas. Esmė buvo prezidento metodas, kuriuo jis be skrupulų naudojasi nuo 2016 m. rinkimų kampanijos: kaip ir rašė H. G. Frankfurtas, nereikia meluoti, jei gali išsiversti bullshitu, tai yra šūdmala (bullshitas, deja, iš principo tiesiogiai neišverčiamas; kaip ir labiau tiesmukas, būriškas „šūdo malimas“). Iš esmės, klausimas buvo toks: „Prezidente, ar toliau malsite šūdą?“ Atsakymas: „Taip, žinoma, kodėl gi ne?“

Šūdmala nelygu sąmoningam melui, klaidai, kvailinimui ir netikrai žiniai. D. Trumpas nebūtinai meluoja ar kliedi kalbėdamas niekus. Jis tik varo šūdmalą, kuria siekia ne intelektualiai grįsti ir aiškinti, o strategiškai pratęsti kryptį, užsitikrinti atoveiksmį: pasikliaukite manimi, dirbkite su manimi, Make America Great Again, kad ir ką tai reikštų. Aišku, šūdmalą varo ir oponentas Joe Bidenas, ir daug kas kitas: anot H. G. Frankfurto, „kiekvienas įnešame savo indėlį“. Tik D. Trumpas tą daro geriausiai ir yra ryškiausias pavyzdys.

Šūdmalą – kaip savo laiku nešališkai ir taikliai pastebėjo H. G. Frankfurtas – verta suvokti kaip nuo individo atsietą, nuo paskiro atvejo nepriklausomą fenomeną ar žanrą. COVID-19 kontekste šūdmala yra tik vienas komunikavimo būdų ir veiksnių, kuriais gausinama informacinė tarša ir kurstoma poliarizacija, skatinamas debatus ar bet kokias kitas tiesos paieškas žlugdantis nuomonių išskaidymas ir supriešinimas, polinkis izoliuotis „aido kambariuose“, šnekėti patiems sau ir girdėti bei klausytis vien savęs ir panašiausių į save.

Su šūdmala persikloja sąmokslo teorijos, netikros žinios (fake news), dezinformacija ir tokie iškreiptų naujienų segmentai kaip mokslinių žinių nepakankamas ar netikslus atkartojimas (nebrandi ar aplaidi mokslo komunikacija) ir ūminis perteklius (anot Pasaulinės sveikatos organizacijos, infodemija). Žvelgiant giliau, pačiame akademiniame lauke vyksta natūrali diskusija dėl tyrimo metodų įvairovės ir patikimumo, pavyzdžiui, susikertama dėl socialinių mokslų replikacijos krizės (replication crisis) ir panašiai. Atsakingos žiniasklaidos privaloma misija tapo faktų patikra (fact check): patikrinti, patikslinti, patvirtinti ar paneigti neaiškius, miglotus viešus teiginius. Bet juk visko nepertikrinsi?

To klausti nejauku, nepatogu ir beveik nepadoru, nes, kai pavojus gresia visuomenės sveikatai, aiškumas yra – bent teoriškai turėtų būti – aukščiausias lūkestis ir siekiamybė. O praktiškai COVID-19 parodo, kad vargiai bespėjama atsirinkti faktus ir išsigryninti planus net tokioje supergalybėje kaip JAV, per pandemiją karo prezidentu pasivadinusio D. Trumpo aplinkoje, Baltuosiuose rūmuose. Tad kas toliau?

II DALIS. COVID-19 karo logika: netoli važiuosime kovinėmis praktikomis ir sąmokslo teorijomis