Toks, visai netikėtai atsiradęs klausimas, dabar kamuoja milijonus Jungtinės Karalystės darbuotojų. Pandemijai slūgstant, žmones, kurie negali dirbti iš namų, premjeras Borisas Johnsonas paragino palaipsniui grįžti į darbus. Beveik tuo pat metu vyriausybės kancleris Rishis Sunakas informavo, kad pagalbos verslui programa – vadinamosios atostogos (angl. furlough) – pratęsiama iki spalio mėnesio. Jos esmė ta, kad įmonėms, kurios siekia išsaugoti darbo vietas ir išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus, vyriausybės teikia finansinę paramą ir moka vadinamosiose atostogose esantiems darbuotojams 80 proc. ankstesnio atlyginimo, bet ne daugiau kaip 2,5 tūkst. svarų per mėnesį. Kai kurios įmonės iš savų rezervų prideda dar 20 proc. ir jų darbuotojai per karantiną gauna visą atlyginimą.
Kaip ir nemažai kitų pasaulio vyriausybių, taip ir britų, stengiasi kaip įmanoma labiau padėti beprecedentėje situacijoje atsidūrusiam verslui, bet dabar aiškėja, kad lazda visuomet turi du galus. Iš vienos pusės, vien šitai nuo balandžio pradžios vykdomai vadinamųjų atostogų programai per mėnesį išleidžiama 8 mlrd. svarų. Kita vertus, pastebėta, kad tokia finansinės paramos forma transformuojasi į finansinę darbuotojų priklausomybę.
Viskas prasidėjo kovo 23-ąją, kai dėl koronaviruso pandemijos šalyje buvo įvestas karantinas, kuris čia vadinamas izoliacija (angl. lockdown). Visiems gyventojams įsigaliojo paprasta, bet griežta taisyklė – likti namuose, saugoti NHS (nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą) ir gelbėti kitų žmonių gyvybes. Mainais vyriausybė pasiūlė išeiti atostogų ir gauti 80 proc. atlyginimo. Pradinė šios neatlygintinos pagalbos programos pabaigos data buvo birželis. Tačiau yra apribojimas: darbuotojai, esantys vadinamosiose apmokamose atostogose, įmonėje negali dirbti jokio darbo, taip pat negali imtis ir papildomų darbų kitur. Pavyzdžiui, kavinės savininkas galėjo rinktis: arba užsidaryti ir išleisti savo darbuotojus atostogų, garantuojant jiems 80 proc. atlyginimą, arba rizikuoti ir dirbti, pardavinėjant kavą ar maistą išsinešti. Absoliuti dauguma, taip pat ir vienas mano pažįstamas, uždarė savo kavinę, o štai greta mano namų esanti prancūziško stiliaus kavinė – kepyklėlė dirba visą laiką, nes kasdien prekiauja ir šviežia duona.
Į šią pagalbos verslui schemą buvo įtraukti ir savarankiškai dirbantys asmenys (angl. self-employed), kuriems pasisekė dar labiau: jie kas mėnesį gauna finansinę paramą, bet tuo pat metu gali dirbti ir papildomą darbą. Regis, dėl tokio vyriausybės dosnumo yra patenkintos visos šalys: verslininkai sugeba išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus, pastarieji nesibaimina dėl darbo vietos, o vyriausybė sugebėjo visus susodinti ant sofų namuose.
Tačiau suprantama, kad svarų upės taip pat turi dugną, tokia idilė – savo kainą ir kažkas už tai turės sumokėti. Tai vienur, tai kitur pasigirsta, kad pasibaigus ekstremaliai situacijai, gali didėti mokesčiai, gali būti įšaldytas ir atlyginimų augimas. Prasidėjus gegužei, po šešių savaičių saviizoliacijos, aiškėja, kad pamažu teks grįžti į darbus. Bet praėjusios savaitės pradžioje vyriausybės kancleris R. Sunakas nustebino dar kartą, pareikšdamas, kad ta vadinamųjų atostogų programa pratęsiama iki spalio, nes visuomenės saugumas ir toliau yra svarbiausias prioritetas.
Po šio netikėto kanclerio pranešimo vyriausybės paramos dėl vadinamųjų atostogų paprašė dar daugiau įmonių, kuriose dirba maždaug 1 mln. žmonių. Gegužės 11 d. vyriausybės duomenimis, vadinamojoje atostogų schemoje dabar dalyvauja ir 80 proc. atlyginimus gauna 7,5 mln. žmonių, o tokiu būdu darbo vietas išsaugo beveik 1 mln. įmonių. Nuo programos pradžios šiai paramai verslui vyriausybė išleido daugiau kaip 10 mlrd. svarų.
Pastarosiomis dienomis Londone, o turbūt ir kitur, tvyro gana keistoka nuotaika: nors britai ir čia dirbantys užsieniečiai – ne tinginiai, tačiau iš kompanijų motyvacinių nuotolinių pokalbių su darbuotojais tapo aišku, kad išaušus dienai X, iškrapštyti juos į darbą nebus lengva. Dauguma namuose sėdinčių žmonių susikūrė visai smagią komforto zoną. Pavyzdžiui, jeigu pasižiūrėtumėte į britų interneto parduotuves, tai deficitas Nr.1 yra 5 – 10 kg svorio svarmenys ir kitos populiarios namuose sportuoti skirtos priemonės. Nemažai žmonių susikūrė labai smagią rutiną. Vienos prabangos prekių parduotuvės menedžeris anądien man sakė, kad jis tapo pasaulio virtuvių ekspertu ir gamina kasdien, o jo sportinė forma yra kaip niekada gera. Kurgi ne... Kita vertus, vyriausybės apmokamose atostogose esantys žmonės nesinaudoja labai brangiu Londono transportu ir vien čia sutaupo iki kelių šimtų ir daugiau svarų, o valgyti namuose taip pat pigiau nei mieste. Taigi, kai kas dar ir sutaupo.
Vyriausybė kiekvieną dieną kartoja, kad visuomenės saugumas yra svarbiausias prioritetas. Dabar, kai jau dėliojami konkretūs karantino palaipsnio atšaukimo planai, tą pačią retoriką perėmė ir vartoja darbuotojai, profsąjungos, pedagogai ir kai kurie darbdaviai. Bendras šio choro tonas yra maždaug toks: „Mes norime būti 100 proc. tikri, kad grįžus į darbą, mūsų darbuotojai ir klientai bus visiškai saugūs“. Pedagogai aiškina, kad „trūksta mokslinių įrodymų“, jog su įvairiausiais apribojimais bei išlygomis į mokyklas sugrąžinti moksleiviai bus visiškai saugūs. Bet juk visiškai aišku, kad tol, kol nebus vakcinos, niekas nebus visiškai saugus.
Tačiau net ir pratęsta vadinamųjų atostogų schema efektyviai veikia ne visuose sektoriuose. Kaip griaustinis iš giedro dangaus nuskambėjo oro bendrovės „British Airways“ savininkės „International Airlines Group“ generalinio direktoriaus Willie Walsho pranešimas, kad kompanija atleis 12 tūkst. darbuotojų. Jis tuojau pat buvo iškviestas pasiaiškinti į Parlamento Transporto komitetą. Tačiau nepaisydamas parlamentarų spaudimo, W. Walshas pareiškė, kad kompanija savo planų nekeis, nes siekia, jog įmonė taptų tvari ilgalaikėje perspektyvoje ir sunkius sprendimus turi priimti dabar. Be to, jis akcentavo, jog vyriausybė savo dosnią finansinę paramą turėtų skirti tik toms įmonėms, kurios daro permainas dabar ir siekia dirbti kuo pelningiau.
„Už tai, kad elgiamės atsakingai, jūs turėtumėte pagirti mane, nes nesumažinę darbo užmokesčio biudžeto dabar, galime žlugti ateityje, o tuomet prireiktų gerokai didesnės vyriausybės pagalbos“, – parlamento komisijos nariams aiškino W. Walshas.