Dieve, apsaugok nuo klasės susitikimų!

Viskam yra ribos. Kai prieš Naujuosius dalyvavau klasės susitikime, visa pakylėta, šį kartą be vyro (pripažįstame laisvus santykius), pasakiau sau: daugiau niekada. Nes nieko nėra šlykščiau už keturiasdešimt su pliusu vyrus, vis dar laikančius save eržilais.

Nesupraskite manęs neteisingai: nesu lesbietė, nors po tokių patirčių su vis dar save laikančiais patraukliais vyrais arba kas iš jų liko, daugiau už save garantuoti negaliu. Taip, gera susitikti su klasiokais bent kas pora metų, juk norisi save palyginti su kitomis ir kitais ir pasakyti sau, kad žiūrėk, tu vis dar neblogai išsilaikiusi: pilvas nesiveržia lauk, krūtys dar standžios, ypač kai jas paremi kaušeliais ir standžia liemenėle. Ir veidas lygus, nors prie akių tos juoko raukšlelės visai tinka prie veido. Ranka ant širdies: kai pradedi lyginti save su kitomis, randi savo privalumų. Jeigu ne, laikas imti į rankas eilinę knygą tema „Pasitikėk savimi per 30 minučių“, gal padės.

O vyrai? Dar nestuktelėjus penkiasdešimčiai metų, jau pilvas išdribęs, veidas pervargęs. O kas liko? Liko įsivaizdavimas, kad esi nepaprastai patrauklus, seksualus ir, kad tik nuo vieno jo žvilgsnio aš, moteris, turėčiau susilydyti. Patenki į kvailą padėtį, nes juk mokėtės kartu, matei visą jo brendimo laikotarpį, pameni bičiulišką bendravimą, kurį visai pamiršęs jis pradeda spektaklį, vaidinimą, kuris atrodo apgailėtinai.

Ypač klasiokių vyrai kažkodėl mano, kad jie svarbesni už pačią klasiokę, todėl kas sekundę daro joms gėdą savo maivymųsi. Štai šis įvykis įstrigo ilgam. Veiksmas vyko sodyboje. Į susitikimą atėjo klasiokė, iš paskos atsivilko jos jau gerokai įkaušęs sutuoktinis. Pirma kas krito į akis, tai didžiulis pilvas, kurio neatlaikė baltų marškinių sagos. Įsistebeilijęs į mane, vyras išsišiepė iki ausų. Be kruopelės padorumo apžiūrinėdamas mano krūtis, mestelėjo man, jo supratimu, „komplimentą“: „Na ką, brangute, nežinojau, kad mano žmona turi tokias įspūdingas klasiokes!“. Pagalvojau, kad dar sekundė ir jis tas „klasiokes“ ims čiupinėti lyg kokius arbūzus turguje. Palikau tą žmogystą likimo valiai. Vėliau buvusi klasės draugė pasakojo, kad tas pats vyras prikibo prie jos. Prisistatęs kelių parduotuvių savininku, pradėjo pasakoti visiškai nevalyvą lūzerio istoriją apie tai, kad jo žmona, esanti tik kelis metrus nuo jo, niekaip jo nesupranta, neįvertina jo gabumų, jo pasiekimų, jo uždirbamų pinigų. „Tokia kaip jūs, mane tikrai suprastų“ ir palinkęs prie ausies pasiūlė jai pasikalbėti „jos kambaryje, jos lovoje“. Visiems matant klasiokė trenkė jam antausį.

Žinau, kad tokie įvykiai nėra išimtis. Ir žinau, kad kai kurios su savo vyrais atėjusios klasiokės negali pakęsti savo vis dar gražios buvusios klasės draugės, kuri atėjo viena. Tokiais atvejais klasės draugų susitikimas tampa Šekspyro plunksnos verta tragedija arba greičiau tragikomedija. Po makiažais ir saldžiomis šypsenomis paslėptas nepilnavertiškumo kompleksas bei nepasitenkinimas savo vyru prasiveržia lauk ir staiga aptinki, kad likai viena stalo gale. Lyg aš būčiau kalta, kad atėjau į susitikimą nepasislėpusi po musulmoniška burka. Tai juodas apdaras slepiantis visą moters kūną ir veidą. Ak, taip, dar ir juodų pirštinių nevalia pamiršti.

Mano išvada apie klasių susitikimus trunkančius ilgiau ne kelias valandas yra tokia: tikrai ne sodybose, pirtyse ir vietose, kur nusigėrimas, seksualinis priekabiavimas, nepagarba nei savo antrai pusei, nei klasės draugėms kažkodėl tapo norma. Nesistebiu, kad visiems žinomas politikas Žygimantas Pavilionis būtent klasiokų susitikime susiuostė su buvusia klasės drauge. Tokio akibrokšto iš išpažįstančio krikščioniškas vertybes konservatoriaus tikrai niekas nesitikėjo.

V. Guobė

Neretai girdžiu pasimetusių draugių ir pažįstamų svarstymus apie tai, kaip suvaldyti keblias situacijas klasiokų susitikimuose. Pavyzdžiui, kai priekabiauja klasiokės vyras. Mano nuomone, galioja socialinių normų kontekstas. Jis verčia laikytis tam tikrų taisyklių. Svarbiausia yra vengti konflikto šiose ypač jautriose aplinkybėse. Juk susitinkama su žmonėmis, kurių ilgai nesi matęs, jauti draugiškas emocijas. Nesinori draugės ar draugo pastatyti į nemalonią padėtį. Todėl dažniausiai tokie priekabiavimai gali būti nuleidžiami juokais. Nors neretai girtas juokų arba užuominų nesupranta. Kai akivaizdžiai peržengiamos ribos, patarčiau tuojau nuo tokio vyro pasitraukti. Kritiniu atveju, jeigu veiksmas vyksta visų akivaizdoje, galima juokaujant kreiptis į girto vyro žmoną su prašymu padėti vyrui atsipeikėti. O jau tada, policininkų žargonu šnekant, pasitraukti iš įvykio vietos.

Mano išvada apie klasių susitikimus, trunkančius ilgiau nei kelias valandas, yra tokia: tikrai ne sodybose, pirtyse ir vietose, kur nusigėrimas, seksualinis priekabiavimas, nepagarba nei savo antrai pusei, nei klasės draugėms kažkodėl tapo norma. Nesistebiu, kad visiems žinomas politikas Žygimantas Pavilionis būtent klasiokų susitikime susiuostė su buvusia klasės drauge. Tokio akibrokšto iš išpažįstančio krikščioniškas vertybes konservatoriaus tikrai niekas nesitikėjo.

Nesu davatka, bet klasiokų susitikimai turėtų, pavyzdžiui, vykti mokyklose ir apskritai vietose, kur nėra sąlygų nusigerti iki žemės graibstymo praradus elementarų padorumą. Bet kuriuo atveju, daugiau į klasės susitikimus nebeisiu. Nebenoriu daugiau matyti kai kurių degraduojančių mano jaunystės draugų. Deja.