Vilniaus vakarinėje dalyje plečiasi Pilaitės mikrorajonas. Laimingi naujakuriai čia įsikuria ir planuoja sėkmingą gyvenimą. Prieš tris metus ir aš atvykau į Pilaitę. Tiesa, ne gyventi, o dirbti. Tai buvo eilinė ekskursija Krikščionių gimnazijos mokiniams kuri išaugo į bendradarbiavimą ir draugystę. Šiandien mano vaikas lanko šią mokyklą.
Kai kurie gyvenimo epizodai Pilaitėje panašūs į idilę. Pakeliui į mikrorajoną matomi spaudos rūmų komplekso pastatai man panašūs į pasakišką Pilį. Mokyklos kieme auga mūsų pasodintas senovinių veislių obelų ir kriaušių sodas. Nadruvos parke, kitaip vadinamoje dauboje, žaidžia mokiniai.
Man vadinamoji dauba iš karto paliko gerą įspūdį. Slėnio šlaitai apželdinti vietinėmis medžių rūšimis, išsaugota daubos erdvė sukuria gilumo įspūdį kaip geriausiame prancūzo, parkų architekto Andrė projekte. Parko medžiai prižiūrimi savanorio sodininko. Žolės pjovimą organizuoja vietos bendruomenė. Vaikai linksmai bėgioja nuo kalnelių kaip įžymiajame „Namelis prerijose“ epizode. Tai kur čia drama? Kur tie Sruogos Dievų miško šešėliai?
Vaikai sako, blogi žmonės parką aptvėrė tvora nuo žmonių ir nori užstatyti daugiabučiais. Aš vaikams paantrinu. Šiandien Nadruvos parko teritorija iš visų pusių aptverta aukšta statybine tvora kad niekas į parką negalėtų patekti, jame vaikščioti, ilsėtis, gėrėtis žiedais, žaisti žaidimus ar sveikti. Pasirado, šio žemės ploto šeimininkas yra kažkoks privatininkas, kuris, panašu, labiau linkęs statyti getą, nei dalintis gerumu. Praeitą žiemą perskaičiau knygą „Holokaustas Lietuvoje“ todėl ši Vilniuje užtverta tvora nuo žmonių man primena getą.
Kaip nutiko kad tikrų tikriausias parkas tapo neprieinamas? Paaiškinimą gavau iš parko bendrijos.
Parką pasodino ir prižiūrėjo vietos gyventojų bendrija. Parko teisėtą įrengimą patvirtina įvairūs dokumentai: vyriausybės potvarkio priedelis, statybos leidimas, Nadruvos parko projektas, dendrologinė studija, Vilniaus miesto bendrasis planas ir kt. Bendruomenė pasodinusi parką pagrįstai jaučiasi želdinių ir želdynų bendrasavininkė.
Deja, neatsižvelgiant į tai, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus teritorija buvo atsisakyta pažymėti kaip valstybės išperkamą ir neprivatizuojamą. Todėl vėliau įvyko veiksmas : teritorija su visais želdiniais buvo natūra perduota privačiam savininkui. Savininkai keitėsi. Dabar žinoma jog parko valdytojai bando inicijuoti Nadruvos parko dalies bendrajame plane nustatyta paskirties keitimą į daugiaaukštį užstatymą. Taip pat yra žinoma jog parko savininkas domėjosi želdinių iškirtimu, tačiau negavo leidimo. Vilniaus miesto savivaldybė sutikimo sunaikinti Nadruvos parko želdinius nedavė. Dėl šios priežasties savininkas parką atitvėrė statybine tvora.
Štai tokia trumpa istorija kurią man papasakojo parką saugantys žmonės. Gynėjai nežada nuleisti rankų, toliau kovos už parko išsaugojimą. Jie nėra pikti, nori kalbėtis. Dar gi, nugirdau pokalbį, „ tie statybininkai nekalti, tiesiog taip susiklostė situacija“. Nesutinku. Asmenys kurie domėjosi ir pirko teritoriją turėjo žinoti jog tai tikrų tikriausias parkas. Jie tiesiog pamynė moralę. Kartais kai bandoma paaiškinti įvairius istorinius nusikaltimus, sakoma „Susiklostė tam tikros aplinkybės ir žmonės buvo priversti netinkamai elgtis“. Nepritariu. Visada turime teisę rinktis, o mūsų sprendimus nulemia moralė. Manau jog veikėjai siekiantys parką sulyginti su žeme ir jo vietoje statyti namus yra tiesiog pikti žmonės. O bendruomenėje yra gailestingumo.
Dauboje buvo žaidimų aikštelė. Ją jau nugriovė. Vietoj jos, toli už tvoros pastatė kitą. Vaikai jau išmoko kaip tvorose nepaklysti ir pasiekti aikštelę. Taip, geto čia nebus. Bet parkas toks gražus, toks jaunas, o tvora ir medžiai man primena Balio Sruogos aprašytą Dievų miško peizažą.
