Buvusi didžiausia „Chanel“ gerbėja į lentynoje išrikiuotus „No.5“ buteliukus dabar tik abejingai numos ranka. Juk čia nebe lygis! Dabar reikia kvepėti nišiniais kvepalais, pasakys ji ir pasikvėpinusi „Baccarat Rouge 540“, aukštai iškėlusi galvą žygiuos gatve, jausdamasi be galo išskirtine. Nesvarbu, kad šiuo, ko gero, žinomiausiu nišinės parfumerijos kūriniu dabar kvepia pusė Vilniaus (ne be reikalo – toks populiarus jis tapo dėl to, kad po ilgo laiko parfumerijoje tai buvo visiškai naujas ir į nieką kitą nepanašus aromatas).
GinkDie, neturiu nieko prieš šį aromatą, man pačiai jis patinka, tačiau reikia labai gerai mokėti jį dozuoti. Nors šiaip normalu po kiek laiko ant savęs nebejausti kvepalų, „Baccaratas“ – iš tų kvapų, kurie gali sukelti anosmiją (būna, kad kai kurie žmonės tam tikrų kvapų tiesiog negali užuosti dėl sudėtyje esančių sintetinių molekulių, muskusų, ambroksano ar pan. Tiesiog nosis pasirenka tą kvapą ignoruoti), tad pats kvepalus dėvintis žmogus jų gali nebeužuosti po kelių minučių, tačiau, patikėkite manimi, kiti juos užuodžia puikiai. Ypač, kai jais pasikvepinama antrą kartą, o paskui ir trečią kelių valandų eigoje . Karantino metu, kai be kaukės negalėjai žengti nei žingsnio, neteko pasimėgauti žydinčių tulpių ar alyvų kvapu, bet šitas aromatas, atsklindantis nuo praeivių, sugebėjo prasismelkti net pro kaukę. „Baccarat Rouge 540“, beje, labai kontroversiškas – jį žmogus arba dievina, arba nekenčia, mat kai kuriems jis primena ligonines, bintus ir kitus ne pačius maloniausius dalykus.
Jei esate iš tų žmonių, kuriuos nuo šio parfumerijos šedevro tiesiog nupurto, tik nesakykite to buvusiai dizainerių kvepalų gerbėjai, nes jos akyse pasirodysite tikri neišmanėliai. Nes čia juk niša, o nišos blogos nebūna.
Iš tiesų, nemažai žmonių, pradedančių domėtis parfumerija, tiki, kad jei kvepalai nišiniai – tai jie būtinai bus ilgai išliekantys ant odos, turintys begalinį „šleifą“ (kai kvapas pasilieka, nors jį dėvintis asmuo praėjo prieš kurį laiką) ir visus kitus, jų nuomone, kokybiško gaminio elementus. Ir kaip suskausta širdį sužinojus, kad tai, jog kvepalai nišiniai, negarantuoja begalinio išlaikymo ir visų kitų gėrybių. Tiesa yra ta, kad „Chanel“ ar „Versace“, ar kurie nors kiti populiarūs kvepalai kartais pasižymi šitomis taip trokštamomis savybėmis labiau nei kai kurie nišiniai gaminiai, kuriems lieka tik rūkyti kamputyje. Esu išmėginusi nemažai nišos, kuri ant odos išlikdavo vos 3–4 valandas, kai tuo tarpu kai kurie populiarieji išsilaiko ir visą dieną. Žinoma, negalima pamiršti ir to, kad kitam žmogui išlaikymo trukmė gali kardinaliai skirtis, priklausomai nuo odos tipo, aplinkos temperatūros ir kitų „magiškų“ veiksnių.
Bet niša ir neprivalo kvepėti ilgai, nes jos savybės yra kitos. Nuo populiarių ir kiekvienoje kosmetikos parduotuvėje randamų kvepalų šie skiriasi tuo, kad jie nėra plačiai gaminami, įprastai jų nenaudoja masės. Dažnai tai būna kvapai su istorijomis, pagaminti remiantis ilgomis parfumerijos tradicijomis, su meniniu prieskoniu, kartais – rankų darbo. Tai kvapai, įjungiantys vaizduotę: yra išleista kvepalų linija, kurios gaminiai mėgina atkartoti konkrečių miestų ar jų gatvių kvapus, yra kvepalai, sufleruojantys, kaip, anot kūrėjų, galėjo kvepėti Mona Lisa, o lietuvių parfumeris Aistis Mickevičius yra išleidęs prezidentinių kvepalų liniją – „Smetona“, „Grinius“ ir „Stulginskis“. Žodžiu, nišos esmė – išskirtinumas.
Dar vienas mitas tarp parfumerijos naujokų yra tas, kad jei niša – tai jau labai brangūs kvepalai. „Čia tau ne kokie pigiukai „Chanel“, – kažkada vienoje feisbuko grupėje rašė mergina, ką tik nusipirkusi „Baccarat Rouge 540“. (Tie pigiukai, beje, irgi ne 20 ir ne 50 eurų kainuoja). Tiesa, aukštoji parfumerija tikrai gali būti nepigi. 200–300 eurų už 50 mililitrų – visiškai normali kaina, nors kai kurie kvepalai būna įkainoti ir tūkstančiais, o brangiausi nišiniai kvepalai kainuoja daugiau nei milijoną eurų. Vis dėlto, dažniausiai tokią kainą lemia jau ne patys kvepalai, o išskirtiniai, limituoto leidimo buteliukai. Pavyzdžiui, šiaip jau 410 eurų kainuojančio kūrinio vertė išauga iki daugiau nei 35 tūkst. eurų, kai jis supilamas į iš ametisto pagamintą bonkutę. Tačiau tokiu atveju ir už tą patį klasikinį „No.5“ gali sumokėti daugiau nei 26 tūkst. eurų – 2018-aisiais buvo išleistas specialus leidimas buteliuke, 10 kartų didesniame nei įprasta, pagamintame iš gryno kristalo.
Bet sugrįžkime ant žemės, prie žemiškų kainų. Kaip ir minėjau, niša nebūtinai kainuos šimtus eurų. Yra nemažai ir tokių linijų, kurių gaminiai iš kreditinės neatims triženklės sumos. Ypač, jei už niekur negirdėto pavadinimo slepiasi mažytė laboratorija kur nors Meno saloje (kai kurie net apie pačią salą nebūna girdėję!), kur keli žmonės naujus aromatus kuria labiau iš meninio pašaukimo negu siekia užsidirbti krūvas pinigų. Neretai jie renkasi natūralias medžiagas, kai kurie – patys augina gėles, distiliuoja jų žiedus ir gautą produktą naudoja parfumeriniams kūriniams. Ar tai reiškia, kad šie kvepalai bus prastesni už tuos, kurie kainuoja 200, 300, 400, ... eurų? Nebūtinai. Tiesiog jie nebus vadinamieji prabangieji (luxury) gaminiai, kurių kainą išties sudaro ne tik kokybė (nors jos nenuginčysi), bet ir gerai žinomas vardas.
Tačiau tai, ką parašiau, tikrai nereiškia, jog neverta švaistyti pinigų aukštajai parfumerijai. Ji išties pasižymi kokybe, o be to, čia naudojamos prabangios sudedamosios dalys, neretai „nosys“, slypinčios už kūrinio – garsūs parfumeriai, gerai žinantys, ką daro, o patys kvepalai išskirtiniai ir įsimenantys. Tad, jei sergate ar susirgsite šia „kvapnia liga“ – aukštoji parfumerija suteiks daug laimės. Tik sakau, kad ne visa niša yra prabangi.
O grįžtant prie „Chanel“ – ar verta jo atsižadėti, vos susipažinus su pirmais nišiniais kvepalais? Ar dizainerių kvepalais kvepinasi tik tie, kas nieko geriau nepažino? Tikrai ne. Garsieji „No. 5“ sukurti jau beveik prieš šimtą metų (1921-aisiais), „Shalimar“ savo šimtmetį minės šiais metais. Reti kvepalai šioje plačioje rinkoje išsilaiko tiek ilgai, kitaip sakant, tik patys geriausi. Galima šios klasikos nemėgti (pati ja nesikvepinu, nors kur kas jaunesnio „Opium“ ar po jo sekusio „Black Opium“ niekam neatiduočiau), tačiau ja kvepėti niekada nebus nelygis.