Jeigu trumpai, tekstas buvo apie tai, kad pas mus Amerikoje viskas puiku – ir demokratija, ir laisvė, ir kovido nėra, o jūs Lietuvoje – beteisiai lochai, kurių man gaila, vaikštot su kaukėmis kaip avinai ir nemokate ginti savo teisių.
Man buvo labai sunku Lietuvoje pirmuosius dešimt metų – nuo 2004 iki 2014. Normalu, kai išsilavinęs žmogus pasisako apie šalyje vykstančius procesus, taip pat ir politinius. Bet, palikęs Rusiją, aš praradau teisę pasisakyti apie ten vykstančius dalykus, nes praradau ryšį su šalimi, žmonėmis, realijomis. O, atvykęs į Lietuvą, neturėjau moralinės teisės kalbėti apie čia vykstančius dalykus dėl tų pačių priežasčių – dar nesupratau, kaip gyvena šalis ir žmonės.
2014 m., po dešimties gyvenimo Lietuvoje metų, įvyko kažkoks lūžis. Manęs iš viso pradėjo nebedominti tai, kas vyksta Rusijoje, galutinai supratau, kad tai jau ne mano namai, ir aš nelabai gerai suprantu procesus, kurie vyksta visuomenėje. Taip, turiu ten giminių, kurių gyvenimais domiuosi, tik atskirai nuo šalies gyvenimo. O Lietuvoje – atvirkščiai, pajutau, kad tai mano šalis, aš gerai išmanau ekonomiką, politiką, šalies kultūrą ir galiu pasisakyti šiomis temomis.
Turbūt būtent dėl to man labai keista skaityti emigrantų, kurie prarado ryšį su Lietuva, bet nuolat bando komentuoti šalyje vykstančius įvykius, žodžius. Kartais jie net duoda patarimų, kurie Lietuvos gyventojams kelia siaubą. Pasirinkote gyvenimą už Lietuvos ribų – dėl įvairių priežasčių, ir aš gerbiu jūsų pasirinkimą. Mes pasirinkome gyvenimą Lietuvoje, ir logiška gerbti mūsų pasirinkimą. Mes kuriame savo šalį, jūs kuriate savo gyvenimą kitoje šalyje.
Labai dažnai skaitau „Švedija–Estija–JAV–Rusija kovido krizę įveikė geriau nei Lietuva“. Pirma, pasaulis dar nesusitvarkė su kovido krize, ir daryti tokias išvadas dar ankstoka. Antra, niekas nežino, kada pasaulis pajus pandemijos pasekmes. Gali būti, kad pasekmės sveikatai sunkiai persirgusiųjų kažkuriuo metu pradės stabdyti tam tikrų šalių ekonomikas. Gali būti, kad viruso mutacijos bus pavojingesnės tam tikroms rasėms, ir tai pakeis regionų demografiją, o tada ir jų ekonomikos plėtros tempus. Niekas negali net nuspėti, kaip pandemija paveikė ir paveiks pasaulį artimiausiu metu.
Tvirtai galima pasakyti tik tai, kad pandemija labai smarkiai pakeitė Lietuvos žmones, ir, laimei, į gerąją pusę. Niekada anksčiau mūsų žmonės nebuvo tokie vieningi ir susitelkę, o svarbiausia – drausmingi ir suprantantys, kad įveikti sunkumus galima tik kartu ir tik laikantis valstybės nustatytų taisyklių.
Turiu daug pažįstamų emigrantų, dauguma jų – fantastiški žmonės, kurie pasinaudojo nauja gyvenamąja vieta kaip galimybe įgyti naujų žinių, padaryti karjerą, surasti savo vietą po saule. Nė vienas jų neneigia galimybės grįžti namo, o daugelis išvykdami iš karto buvo davę sau žodį kada nors grįžti į Lietuvą su žiniomis ar pinigais. Arba ir tuo, ir tuo. Bet būkim sąžiningi – dauguma emigrantų ne tokie. Absoliučiai emigrantų daugumai išvykimas į kitą šalį nieko nekeičia – kaip buvo socialinių kopėčių apačioje, taip ir lieka. Kaip rašė su klaidomis lietuviškai, taip ir rašo su dar daugiau klaidų angliškai. Kaip dirbo valytojomis Telšiuose, taip ir dirba valytojomis Bornmute. Vienintelis pasikeitęs dalykas – alga. Ji pasikeitė tik todėl, kad Britanijoje kapitalizmas jau 500 metų, o Lietuvoje tik 25. Lietuvos emigrantai tiesiog atvažiavo ant gatavo ir naudojosi tuo, ką jiems sukūrė britų / norvegų kartos. Pluša šitie žmonės vištų / lašišų perdirbimo gamyklose, sandėliuose, dirba kitus nekvalifikuotus darbus. Ir beveik niekas uždirbtų pinigų neinvestuoja į mokslą, mokymus, svajonės viršūnė – surūdijusi BMW, aukso grandinė, fake „Adidas“ komplektas ir poilsis Šventojoje kartu susitvarkant dantis. Nuolatinė baimė prarasti darbą, nes į nugarą kvėpuoja rumunai ir bulgarai, pasiruošę dirbti už mažesnį atlygį.
Būkim sąžiningi – kriminogeninė situacija per pastaruosius metus Lietuvoje labai pagerėjo. Niekada nesijaučiau taip saugiai kaip dabar. Kai pandemijos pradžioje iš užsienio būriais pradėjo plūsti bedančiai, dvokiantys, besikeikiantys suklastotais sportiniais kostiumais „Armani“ piliečiai, o vėliau pasirodė pranešimų apie riaušes saviizoliacijos vietose, karantino reikalavimų nesilaikymą, pavogtus kombainų valdymo blokus, jau pagalvojau: „Viskas, baigėsi mūsų ramus gyvenimas.“
Bet čia nauja Lietuvos žmonių karta parodė savo jėgą ir pozityvą. Jeigu anksčiau „Adidas“ kostiumų klastočių gerbėjų buvo dauguma, ir jie šita dauguma skandino visą pozityvą, bet kurią diskusiją paversdavo anarchija, tai pernai visuomenė aiškiai pasakė tokiems žmonėms: „Jūsų mažuma, jūs esate svečiai šalyje, kurią sukūrėme mes, Lietuva jau visai ne ta, iš kurios jūs bėgote, todėl turite gyventi pagal mūsų taisykles arba nešdinkitės“. Kai išgirstu ką nors besikeikiantį viešoje vietoje, dažniausiai išgirstu ir reikalavimą liautis tai daryti, ir kaltininkas liaunasi.
Taip, mes visi skirtingi. Vieni už Šeimų maršą, kiti – už visuomenės įvairovę. Kažkas už skiepus ir sugeba palyginti „AstraZeneca“ vakcinos šalutinio poveikio tikimybę su tikimybe mirti reanimacijoje nuo kovido, o kažkas nesugeba to padaryti. Bet mes jau tokia brandi visuomenė, kad nedaužom vieni kitų per veidą ir nedeginam automobilių Gedimino prospekte.
Mes gerbiam policiją ir Šaulių sąjungos narius, kurie stovėjo kordonuose per pandemiją, bet dar nematom nieko blogo, kai nusprendžiame apvažiuoti šį kordoną šunkeliais. Pas mus niekada nebus getų, kuriuose gyvena mažiau sėkmingi visuomenės nariai. Mes einame savanoriauti į raudonąją zoną, skiriame 2 proc. prieglaudoms ir tampame Patreonais vien dėl to, kad norime skaityti laisvą žiniasklaidą. Visuomenė tokia susicementavusi ir išsilavinusi, kad mes visose gyvenimo srityse judame į priekį greičiau nei mūsų kaimynai. Jau nėra prasmės važiuoti į Vokietiją, kad uždirbtum 1500 eurų, yra prasmė daryti karjerą Lietuvoje, kad po metų gautum 3000 eurų. Man tai svarbiausia ir pozityviausia išvada, kuri peršasi iš kovido pandemijos pasekmių. Ši šalis turi ateitį, malonu, kad esu jos dalis!