Nuostabioje Olerono saloje Atlanto vandenyne kilo, atrodytų, eilinis kaimynų konfliktas dėl triukšmo. Tik šįkart triukšmo priežastis buvo gaidžio Moriso rytinis saulės pasveikinimas, neįtikęs atostogų namą saloje turinčiai prancūzų pensininkų porai.
Iš pradžių jie užtvindė Moriso savininkę piktais laiškais, bet jais gi neužkimši galų tautos simbolio gaidžio kakarynės. Vėliau jautrios sielos ir klausos savininkai kreipėsi į teismo tarpininką, o padavė Morisą ir jo savininkę į teismą… Po ilgų beveik dvejus metus trukusių pasitampymų po teismus (netingi gi žmonės, ir pinigų negaili), 140 000 parašų po peticija „Išgelbėkime Morisą”, galiausiai buvo apginta paukščio teisė paskelbti išaušus naują gražią dieną.
Deja, Prancūzijos šiaurėje gyvenančiam gaideliui Coco ne taip pasisekė: teismas nutarė, kad savininkei teks skirtis su plunksnuočiu, nes kaimynų rytinė ramybė – svarbiau. Nebaigė jis savo karjeros „Coq au vin” – gaidžio vyne – pavidalu, bet buvo ištremtas pas savininkės draugus, kurie, laimei, neturi kaimynų.
O tempora, o mores – o laikai, o papročiai išaušo XXI amžiuje, o kaip išlavėjo homo idiotikus klausa, kad šimtmečiais skambėję gamtos garsai pradėjo trikdyti… Ir nuo kada žmonija pamiršo tokį nuostabų išradimą, kaip ausų kamštukai, jei jau tokie jautruoliai esame?
Šiuolaikiniam jautriajam homo idiotikus užkliūva net bažnyčių varpai, skelbiantys valandas – neberomantiška tai, pasirodo, o nepakeliamai triukšminga. Prancūzijos merijos bent kartą per mėnesį gauna po skundą su prašymu užtildyti varpus. Ir niekas sau nebekelia hemingvėjiško klausimo „Kam skambina varpai?” bei negirdi tame skambėjime gyvenimo poezijos.
O štai netoliese mano kaimynystėje gyvenančiai prancūzų šeimai teismas liepė panaikinti kūdrą, mat varlių kurkimas neįtiko netoliese atsikėlusiems miestelėnams. Nepadėjo nei bado protestai, nei peticijos, varlytėms paskelbtas nuosprendis netrukus turi būti įvykdytas. Nepatikėsite, bet kažkur Provanse žmonės kreipėsi į meriją prašydami išpurkšti pievas, kad amžinu miegu užmigtų ir pagaliau užsikimštų neatskiriamas Provanso simbolis – cikados. Laimei, meras tik pasijuokė iš tokio prašymo.
Tačiau vis labiau plintanti tendencija, kai į kaimą atsikėlę miestelėnai skundžiasi natūraliais kaimo garsais – karvių mūkimu, žiogų skripkelių melodijomis, varlių meilės serenadomis ar net paukščių rytinėmis giesmėmis – tai prancūziškų provincijų merus verčia ne juokais sunerimti. Ironiška, bet miestelėnų kraustymosi kaimop ir sodybų ištuštėjusiuose kaimuose užpildymo motyvas dažniausiai būna noras susilieti su gamta, be abejo, iki tam tikros ribos, kad gamta netrukdytų jo didenybei homo idiotikus.
Taigi nenuostabu, aistros dėl ramaus miego persikėlė net į prancūzų parlamentą. Šiuo metu vienas politikas ruošia įstatymą, kuris apgintų kaimo garsus ir asiliuko bliovimas, karvės „mū”, visi tie „kakariekūūū” ir „čir vir vir” būtų paskelbti nacionaliniu paveldu bei niekada netaptų pagrindu teismui.
O aš štai sėdžiu savo prancūziško kaimo sode ir su nostalgija prisimenu šalia buvusią kūdrą bei visus ten gyvenusius „princes charmants” – svajonių princus bei jų gražias kurkimo serenadas. Vieną dieną kaimynė nieko neverčiama, savo noru, mano taip ir nespėtus pabučiuoti princus gyvus užbetonavo ir įsirengė tiesiai sau bei man po langais…. mašinų stovėjimo aikštelę. Nes paeiti keliolika metrų nuo garažo buvo per tingu.
Klausausi kas rytą bei vakarą svetimos homo idiotikus mašinos burzgimo, kartais trunkančio net dešimt minučių, kvepiu į plaučius mano miegamajame ar svetainėje sklandantį svetimo dyzelio kvapą ir galvoju: kaip tingiu kreiptis į teismą, nors tikrai žinau – esu teisi ir laimėčiau. Mat draugiškas pokalbis apie ekologiją ir dyzelio žalą gamtai nepadėjo…
Ir dar galvoju: kaip smagu būtų gyventi tarp varlių, žiogų, skardžiabalsio Moriso pašonėje, keltis ir gultis skambant varpams… Ir, pageidautina, gyventi kuo toliau nuo žmogiškų kaimynų. Ir tegyvuoja Morisas! Vive Maurice!