Geriausia karta grįžta į mokyklas: turinčiais įkvėpti tekstais galite dalintis feisbuke, bet dabartiniams vaikams reikia ne to

Prieš rugsėjo 1-ąją visuose portaluose ar TV žinių laidose vis skaičiuojame išlaidas mokyklai. Kiek kainuos kuprinė, penalas, užklasiniai būreliai, uniformos, pietūs, klasės fondas, gėlės mokytojai ir ūkvedžiui. Tiek daug dėmesio aplinkinėms detalėms ir tiek mažai akcento apie tai, kad už viso to – vaikai. Negana to, rugsėjo 1-osios laukimas kasmet vis labiau nusikelia į rugpjūčio pradžią, tiksliau, jos pradeda laukti parduotuvės ir tėvai su savo kuprinėmis, penalais ir išpardavimais, bet ne vaikai. Nes kaip gali laukti vasaros pabaigos ir to įstabaus kėlimosi ryte, darbo nuo 8 iki 17 valandos vietoje maudynių jūroje, miego iki pietų, laisvo laiko ir „Simpsonų“ žiūrėjimo kiaurą dieną.

Bet rugsėjis yra daugiau negu penalas ar klasės fondas. Rugsėjis visada bus apie vaikus – tuos, kurie auga laisvame pasaulyje ir tampa laisvais pasaulio žmonėmis.

Kiekvienai kartai atrodo, kad ji yra geriausia. Tik dabartiniai trisdešimtmečiai-keturiasdešimtmečiai turi sau pripažinti, kad jų vaikystės pasaulis nebuvo toks grynas, koks yra dabar. Kiekvienas iš mūsų matėme Danutės iš Rietavo ar Antaninos iš Jurbarko feisbuke pasidalinta istorija, kaip štai mes vaikystėje nieko nebijojome, raktus nešiojomės ant dirželio ir ant kaklo, telefonų nebuvo, E621 nebuvo, rankų neplovėm, nesirgom, nemirėm, išgyvenome ir kokie stiprūs patapome. 

Tekstas, turintis sukelti pasididžiavimą savimi ir sakantis, kokie mes buvome neišlepę ir neišrankūs, o dabartinė karta yra visiški lepūnėliai, sukelia ne džiugesį, o liūdesį. Dabartinių tėvų vaikystė buvo gerokai liūdnesnė negu šiuolaikinių vaikų.