Mes vykstame su šeima į Kanino (it. Canino). Vietovė Lacijaus regiono pakrašty, ribojasi su Toskana. Vienoje kinematografiškiausių vietų, kiek akis užmato apsodintoje alyvmedžiais, sukame į tolumoje stūksančią Vulci akmenų tvirtovę. Tarp Lacijaus ir Toskanos stūksanti pilis, apsupta vandens telkiniu, dvelkia praeitimi. Antikinio tilto ir bekraštės panoramos fone įsiamžinę patys sau pavydime.
Bet labiau už viską mes trokštame pailsėti išvalydami smegenis unikalioje vietoje. Aplenkę pankolių „ūsais“ siūbuojančius laukus vėl lipame lauk iš automobilio ir pasineriame į seniausių alyvmedžių giraitę. Kur pažvelgsi, aplinkui saulės šviesoje sidabrine žaluma banguoja medžių šakos. Keistai susiraizgę dviejų trijų šimtų ir daugiau metų senumo kamienai. Kanino alyvmedžiai nugenėti taip, jog ertmė tarp šakų – viduje, todėl medžiai atrodo visai skirtingai nei, tarkim, Sicilijoje, lyg žmonės į viršų iškėlę rankas. Vietos ūkininkai mums pasakojo, jog saulė, užkopusi į zenitą, taip nugenėtuose medžiuose pasiekia pačias giliausias kamieno ertmes.