Mokslininkai jau ilgokai stebi ir svarsto demokratinėse visuomenėse išryškėjusį polinkį ištinkant masiniams sukrėtimams suveržti asmens teises ir laisves. Ekstremalios padėties metu įvesti kai kurie suvaržymai lieka prevenciškai galioti ir ją atšaukus; tokiu paradoksaliu būdu ekstremali padėtis tampa nuolatine. Saugumo dėlei mąžta privatumo ir laisvių, ryšių ir judėjimo sąlygos griežtėja.
Taip iš tiesų juk ir yra. Vargiai begali susisiekti, keliauti viešu transportu, apsipirkti, apsilankyti koncerte ar sporto varžybose visiškai privačiai, nepalikdamas skaitmeninio pėdsako: nagrinėji prekybos centro planą ir nenutuoki, kad švieslentėje įmontuota veidų atpažinimo programa. Per pandemiją išmaniąsias sekimo priemones paįvairino dronai ir kontaktų atsekimo programėlės (valio, jau galime įsidiegti ir lietuvišką!). O kitąmet papildoma sąlyga laisvai judėti veikiausiai taps asmens skiepų pasas, tiksliau, COVID-19 vakcinos žymos. Politikai ir gydytojai turbūt toliau guos, kaip turėtų būti: žmogaus laisva valia yra šventas dalykas, niekas negali būti ir nebus skiepijamas priverstinai. Bet kai kurie darbdaviai ir paslaugų tiekėjai brėš naujas ribas ir paprotins, kaip yra: žmogus tikrai yra laisvas likti už durų, niekas negali pro jas praeiti ir nepraeis be skiepų paso. Naujojo normalumo svarbi dalis – klusnus susipratimas kolektyvinio saugumo dėlei.
Vakcina teikia vilčių ir kelia problemų
Pandemijos metu nuosekliai pasitvirtina dėsnis, kad jei paskirą asmenį apsukti būna nelengva, tai masiškai žmones maustyti – nebūtinai grubiai meluoti, bet pavedžioti už nosies, stumtelėti ar prilaikyti – palyginti nesudėtinga. Dauguma žmonių linkę girdėti tai, ką nori girdėti, kuo trokšta tikėti – nuo sąmokslo teorijų iki kasdienių pertvarkų ir fundamentalių naujovių.
Kai lapkričio 9-tąją Pfizer kartu su BioNTech pasiskelbė (beveik) pagaminę COVID-19 vakciną, žiniasklaida ir net šalių lyderiai žodžių nesirinko: valio, tunelio gale atsirado šviesa! Pandemijos nuovargis tiek nugalavo, taip reikia šviesaus rytojaus, kad šviesos šaltinis nebaisiai rūpi, – tik duokite šen šansą kitų metų kalendoriuje pažymėti paukščiuką, kad vargai baigti. Beje, ypatinga šviesa tądien nesušvito Pfizer vadovas Albertas Bourla, pardavęs didžiumą turimų bendrovės akcijų, pabrangusių net iki 15 procentų; anot Financial Times, kuris priminė panašų konkuruojančios kompanijos Moderna vadovo manevrą, tokie iš anksto suplanuoti pardavimai yra teisėti, bet „atrodo blogai“ ir nėra sąžiningi išorės investuotojų atžvilgiu.
O paskui žiniasklaidos pakraščiais šmėžavo patikslinimai ir išlygos. Komercinės kompanijos vakcinos bandymai sėkmingai dar eina pabaigos link, rezultatai oficialiai nepatvirtinti. Jei bandymai būtų baigti ir rezultatai skubos tvarka patvirtinti, tai mokslininkai negalėtų užtikrinti, kad vakcina sėkminga, nes neturi pagrindžiančios kritinės analizės išvadų. Jie sako, kad vakcina teikia vilčių. Tai – visgi šioks toks skirtumas.
Suprantama, kad naujų skiepų laukiama it išganymo. Tačiau šio ar bet kurio kito gamintojo COVID-19 vakcinos logistika, distribucija ir rezultatas kol kas yra lygtis su aibe nežinomųjų.
Tarkime, kad pavyks įtikinti visus žmones skiepytis: skiepai neturi žymesnio šalutinio poveikio ir nėra kitaip žalingi, skiepytis saugu, sveika ir pilietiška, nėra ko delsti ir ko rinktis. Tokiu atveju vakciną pirmiausia turėtų gauti visos pagrindinės rizikos grupės, ilgalaikės slaugos įstaigų vyriausieji gyventojai ir personalas, sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai, ilgalaikių sveikatos sutrikimų turintys asmenys ir kitų amžiaus grupių atstovai iki 60 ar 50 metų. Kaip nustatyti pirmumą visiems likusiems – klausimas. Vaikai šia vakcina išvis nebus skiepijami, nes kol kas į bandymus įtraukti tik paaugliai nuo 12 metų ir beždžionių naujagimiai.
Aišku, kad dar niekas neaišku. Tačiau tikimasi, kad, skubos tvarka leidus laikinai naudoti naująją vakciną, ji rinkose atsidurs jau metų sandūroje, o pavasarį prasidės masinis skiepijimas.
Beje, tuo pat metu skiepai platesne prasme jau kelia galvos skausmą net ir toms visuomenės grupėms, kurios anksčiau neturėjo jokių klausimų. Štai, tarkime, medicinos ar prekybos sektoriaus darbuotojams kai kur yra, kai kur veikiai gali tapti privaloma pasiskiepyti nuo įprasto gripo. Šio sukėlėjai, kaip žinia, mutuoja, ir vakcinos apsauga atitinkamai varijuoja. Kai kur mokslinėje literatūroje svarstoma, kad darbuotojui turi būti užtikrinta laisvė rinktis ir išsaugota teisė atsisakyti negeidžiamo gripo skiepo, bet tokiu atveju visuomenės sveikatos labui siūloma privalomai dėvėti kaukę. Ar saugi, ar draugiška darbo aplinka būtų kauke it skiriamuoju ženklu pažymėtam darbuotojui, kuris atsisakė skiepytis? Atsižvelgiant į pandemijos metu kilusį visokių „netikėlių“ gėdinimo ir net persekiojimo vajų, galimi apgailėtini ir net žiaurūs atvejai.
Kiek laisvės rinktis liks – arba galėtų, ar turėtų likti – COVID-19 vakcinos atveju, kol kas mažai girdėti. Tuščia politikų kalbų, esą skiepai nebus privalomi: jie negali sakyti nieko kito, kol padėtis įtempta ir prieštaringa.
Nori, nenori – reikia
Jei visuomenės budrumo, supratingumo, atjautos verkiant reikia, tai mechaniškas, apatiškas suzombintos minios klusnumas kaip tik keltų nerimo: nors efektas pozityvus, gresia stiprus šalutinis poveikis.
Balansuoti tarp visuomenės sveikatos ir ekonominio tvarumo be galo sudėtinga. Siekiant tausoti žmones ir ūkį, dabar skelbiami lokalūs, ribotos apimties ir trukmės mikrokarantinai. Anglakalbiai jiems pritaikė techninį terminą – grandinės pertraukikliai, circuit-breakers: jais tikimasi pertraukinėti užkrato plitimą, keisti dinamiką, pristabdyti tendenciją. Matematikai sako, kad dviejų savaičių per mažai konkrečios padėties kismui tiksliai sumodeliuoti, tad lieka tikėtis, kad mikrokarantinų skelbėjai žino, ko iš jų tikėtis ir ką po jų daryti. Bemaž jokia šalis negali pasigirti užtikrintai gerinama statistika, ir nėra garantijų, kad naujovės bus veiksmingos. Šen bei ten verslininkų susivienijimai ir kitos visuomeninės grupės reikalauja išvis atsisakyti bet kokių apribojimų, pagrįstų principu „visiems tinka tas pats dydis“ arba „visi po viena antklode“. Bet dauguma tikisi geriausio ir, vengdami nemalonumų, nesant alternatyvų, be išlygų sutinka. Mikrokarantinai skelbiami net JAV, kur radikalusis prezidentas Donaldas Trumpas toliau tikina, kad jo administracija neuždarys ekonomikos jokiomis aplinkybėmis. Geresnio sprendimo vyriausybės ar korporacijos neturi.
Tuo metu priežiūros institucijos, nevyriausybinis sektorius ir akademinė bendruomenė nerimauja dėl įvairiausių ilgalaikių pasekmių, įspėja dėl sekimo formų (antai, minėtos kontaktų atsekimo programėlės nebūtinai dera su valstybių privatumo apsaugos politika) ir vidinės bei išorinės intervencijos – ne tik dėl galimai privalomų medicininių procedūrų, bet ir judėjimo, susitikimų, kūrybos bei verslo pakeitimų, apribojimų, pažeidžiamo asmens privatumo ir autonomijos. Pastaroji samprata itin įdomi ir kaip tik keičiasi. Iš praktikos žinoma ir mokslinėje literatūroje jau teoriškai pagrindžiama, kad asmens būtis vien fiziniu kūnu nebūtinai apsiriboja: gali būti neatsiejama nuo aplinkos, asmenų, erdvių ir net daiktų, tapti pažeidžiama nutraukus ar sutrikdžius neregimus saitus. Turbūt pažįstate žmonių, kuriems ūmai pašlijo sveikata, netekus artimojo arba laikinai atsiskyrus, praradus galimybę užsiimti pamėgta veikla, lankytis pamėgtose vietose ar draugijose? Kaip juos paveiks (mini)karantinas? Be kita ko, tik ateityje paaiškės, kaip gerovę ir sveikatą, buitį ir būtį pakeis interneto skverbtis, kai daugybė veiklų iš kuo įvairiausių socialinių ir geografinių erdvių iškraustomos į bendrą virtualią talpyklą, kompiuterio ekraną. Internetas kadais buvo prabanga, privalumas, paspirtis, o dabar virsta ultimatumu: be interneto ryšio, paslaugų bei programų ir susikurtų asmeninių paskyrų gali likti be draugų, be darbo, net pinigų ir būtinųjų prekių.
Atskira tema – vaikų padėtis. Mokslininkai teigia, kad koronavirusu persirgę arba su COVID-19 tiesiogiai susidūrę asmenys patiria psichologines traumas, depresiją, potrauminį sindromą, kitas ilgalaikes pasekmes: patiriama sunkesnė žala nei daugelio kitų ligų atvejais, ir ypač kenčia vaikai. Koronavirusas rečiau sutrikdo vaikų fizinę sveikatą, užtat sujaukia jų raidą, įpročius ir ryšius – dėl mokyklų ir būrelių uždarymo, pertraukinėjamo mokymosi ir kaitaliojamos tvarkos, norom nenorom sparčiai ilgėjančio ekrano laiko, nestabilios ar nesaugios padėties šeimoje ir namie. Paprastai tariant, vaikams užverčiama didžiulė ir nebūtinai pateisinama našta. Matematiniai modeliai rodo, kad užkrato židiniais veikiau tampa viešo maitinimo negu ugdymo įstaigos, o, pavyzdžiui, JAV veikiau uždaromos mokyklos negu restoranai. Tarsi to būtų maža, antai, Kanadą sukrėtė skandalas, kai jaunimo psichologinės pagalbos linijos darbuotojai nebeištvėrė didėjančio skambučių srauto ir absurdiškų, neadekvačių darbdavių reikalavimų: pokalbiai „dozuojami“ sekundėmis, dėl viena minute uždelstos pertraukėlės tenka rašyti pasiaiškinimus ir panašiai. Spaudimas didžiulis, o prieiga prie psichologinės pagalbos, socialinių ir medicinos paslaugų mąžta.
Ką nurašysime į nuostolius?
Su mikrokarantinais ir ypač vakcina siejamas didžiulis lūkestis: kaip nors ištversime šią „ilgą tamsią žiemą“, ir grįšime į vėžes. Vėl atsilapos pasaulis, truputį kvanktelėjęs ir išpaikęs, užtat sveikas, atviras ir laisvas: vėl mirtinai užknis valandėlę vėluojąs lėktuvas, ak, Viešpatie, jau žiemą išgraibstyti mėgstamiausio vasaros atostogų viešbučio kambariai, į premjerą tenugriebtas bilietas kažkur balkone salės palubėj, į sūnelio gimtadienį sugužėjusi ne visa klasė ir dar teta Nijolė, tarškanti giminės baliuje kaip pamirštas išjungti radijas. Lūkestis aiškus ir teisėtas. Ir dar bergždžias. Nes, kai mikrokarantinai ir vakcina neva sugrąžins į vėžes, veikiausiai būsime kitokie, ir pasaulis jau bus pasikeitęs.
Nuostoliai sulig Naujaisiais metais ar vėliau nepasibaigs, problemų dar daugės, ir jų „nurašyti“ nepavyks. Visuomenė gali „nurašyti“ nebent pati save, savo teises ir laisves, jei problemas paliks spręsti korporacijoms ir vyriausybėms – pavargom, darykite tvarką, kaip išmanote, duokite ramybę. Pandemijos suvaldymas neišvengiamai brangiai atsieis, bet verčiau būtų likti budriems, kad netektų žiauriai permokėti.
Didžiosios permainos nebūtinai ateina su trenksmu. Jos būna tylios, lėtos ir neįskelia žymesnių konfliktų, nes ilgainiui nebesutinka pasipriešinimo: ekstremali situacija tampa nuolatine, o galop – tiesiog normalia, lyg taip ir reikėjo, taip ir turi būti.