Jaučiu, kad ne vienas jūsų su šiokia tokia piktdžiuga kasmet stebite nesibaigiančius padejavimus dėl brandos egzaminų sudėtingumo. Šiemet tie padejavimai įgavo ir labai nemalonų skaičių Valstybinio matematikos brandos egzamino rezultatuose. Gal tai taps skambučiu, kviečiančiu į naują pamoką, o gal pasiliks naujienų portalų archyvuose, bet esminės bėdos, kažkodėl niekas spręsti nesiima.
Tos bėdos vardas mokiniai-mokytojai-tėvai mitybos grandinėlė, kuri sukasi į neteisingą pusę. Mitybos todėl, kad visi ėda visus negailėdami.
Pirmiausia kompleksuoti mokytojai ėda už juos aštuonmyliais batais greičiau pasaulio technologijose susigaudančius mokinius. Žinau, kad ne visi mokiniai – avelės, kuriuos reikia tik glostyti. Pati mokiausi mokykloje, kur žiemą papilti vandens ant laiptelių ir neįspėti apie susidariusią čiuožyklą tik į kabinetą kitame korpuse einančio mokytojo, buvo kietumo ženklas. Prisiminusi tik stebiuosi, kad jiems dar pakildavo rankos ant lentos kažką užrašyti.
Vis dėlto, žmogišką santykį, labiau primenantį bendradarbiavimą, nei muštrą, užmegzti stengiasi toli gražu ne kiekvienas pedagogas. Taip, mokytojų algos, taip, mokytojų prestižas, taip, vaikai nevaldomi, bet pasakykit, ar visoje šitoje paliavoje neatsimenat tokių Mokytojų, prieš kuriuos ir dabar nulenktumėte galvą? Tokių, kurie į patvirtintą mokymo programą įdėdavo širdį, sielą, smegenis, kurie buvo absoliutūs savo srities ir darbo profesionalai, kurie jausdavo mokinius ir padėdavo talentams skleistis, o mažesniems talentams – vytis su galimybe nesijausti mėšlo gabalais?
Antra mitybos grandinėlės dalis – mokytojus ėdantys tėvai. Tie, kurie nesugeba priimti fakto, kad jų atžala kabinete su trisdešimt kitų vaikų nėra tokia didelė pasaulio bamba, kaip namuose. „Kodėl JŪS jam parašėte neigiamą balą? Kodėl JŪS neišmokėte?“ O todėl, kad Praniukas – dunduliukas, kad mokytis nemoka ir nenori. Todėl, kad nuo vaikystės gaudavęs saldainį už paleistas dūdas taip ir neišmoko siekti tikslo ir susikurti sau progų, galimybių ir bent mėginti augintis motyvacijos.
Mokytojo darbas yra išdėstyti pamoką. Gero mokytojo pašaukimas – dar ir pasistengti, kad ji būtų įdomi. Vis dėlto, pasiekti, kad vaikas bent truputį pajudintų besiformuojančius smegenų vingius ir pakrapštytų pilvą, ieškodamas jame džiaugsmo žinoti, jau visai ne mokytojo galioms. Vieninteliai, turintys galią šituos norus iššaukti – tėveliai, kurie taip užsiėmę mokytojo ėdimu, kad pamiršta, jog toje mitybos grandinėlėje jų vaidmuo neturėtų būti toks vienpusiškas.
Aišku, kada čia spėsi prisiminti, kai jie patys ėdami. Tų pačių dunduliukų, kuriems reikia tai to, tai ano, kurie zyzia ir skundžiasi, kad neišeina tai anglų, tai matematika, ir iš vis, kur aš tą funkciją gyvenime dėsiu. O dar už lango geras oras, visi draugai tą, visi draugai aną, visi kažkokias burbulines arbatas geria, o jam papildomai mokytis reikia? Tai ar tėvai jį durną pagimdė? Aišku, kad ne, kaltas čia mokytojas. Ir vėl sukamės paėsti.
Pagalvokit, kaip viskas pasikeistų, jei grandinėlę nors trumpam apsuktume. Jei tėvai jų pačių mokslus, mokyklinio gyvenimo problemas atiduotų vaikams. Jei paleistų iš kažkokio išsigimimo atėjusią pareigą sukrauti septintokui kuprinę ir leistų jam prisiimti atsakomybę už visus savo „pamiršau, nepadariau ir nespėjau“?
Jei tėvai prisimintų, kad vienintelis jų tikras darbas – padėti vaikui norėti mokytis. Pradžioje – bent šiek tiek pamokyti skaityti ir paskatinti dovanojant kokias vaikiškas enciklopedijas, o ne naujesnį už savo mobiliaką (ir būtinai norimos spalvos, nes kitaip pasileis dūdos).
Bet kur tu leisi savo brangų laiką skiemenuodamas pasakas su bambliu, kai vietoje to galima jį išleisti į prabangų būrelį ir tada skalbti jo vadovus, o vėliau – mokytojus, skundžiantis, kad „tiek pinigų sukišau“ ir reikalaujant, kad jie atsipirktų?
Jei tėvams pavyktų vaikus į pradinukes išleisti, o vėliau ir gimnazijas lankyti, žinių norinčiomis akimis, mitybos grandinėlė apsisuktų. Įsivaizduokite, kas būtų, jei mokiniai pradėtų ėsti mokytojus? Jei pradėtų reikalauti dar ir dar žinių, ateitų pasigilinę į temą ir klaustų mokytojo klausimų, kurie neaprašyti net vadovėlyje? Jei noras mokytis ir žinoti klasėje būtų toks stiprus?
Neįsivaizduoju mokytojo, kuris pradėtų skųstis: „tiems vaikams vis negana, ir šito išmokau, ir to, o jiems dar, dar, dar…“ Išsipildytų kiekvieno, į edukologiją ne kaip paskutinį pasirinkimą, stojančio pirmakursio svajonė – jo žinios, jo noras mokyti pasidarytų reikalingas. Jam pačiam reikėtų stiebtis ir kasdien sužinoti vis daugiau, nes tiems nepasotinamiems vaikams bendrojo knygų sąrašo neužtenka, jie prašo rekomendacijų knygų, kurių ir pats mokytojas dar nespėjo perskaityti.
Kas beliktų mokytojui, nebespėjančiam suktis žingeidžių vaikų tempais? Atsisukti į tėvus ir ėsti juos. Jei vaikui akys dega stebint paukštelius – pakuokitės kuprines ir maukit į mišką. Jei jis nori suprasti, kaip veikia televizorius – ieškokit neveikiančio, duokit ardyti. Jei nesustodamas niūniuoja – kodėl jūsų pavardės dar nėra muzikos mokyklos sąrašuose, kodėl senelio akordeonas dar užrakintas stalčiuje? Ką JŪS, mieli tėveliai, galite padaryti, kad vaikas gautų dar daugiau, nes mokyklos jam jau negana, jis į lubas jau seniai atsimušė, duokit naujų erdvių.
Bėda, kad vaikams savaime noras mokytis ateiti gali jau nebebūnant vaikais. Ne vienas tokį norą atrasti gali jau laikydamas rankoje mažai kam reikalingą bakalauro diplomą ir supratęs, kad iš tiesų džiaugsmą žinoti teikia visai kitos srities knygos. O kai kurie gal ir iš vis niekada. Ir kaltinti čia galima tik tėvus.
Jie nusiplauna rankas dar ankstyvoje vaikystėje atiduodami atsakomybę už jauno žmogaus ugdymą visiems, kas tik duoda pažadą jų vaikus užimtus (ir būtinai pagal kokią nors profesorių patvirtintą programą) laikyti bent porą valandų. Ir vaikas ant galvos nesėdi, ir sąžinė rami, kad kažką tai jau tikrai padariau.
Ir nepulkit, žinau, kad būreliai ir stovyklėlės yra fantastiškas išradimas. Tėvų darbas nėra vaiką visko išmokyti – tai atimtų iš vaikų galimybę žinoti daugiau už tėvus. Papildomi mokytojai, veiklos, visokio plauko tobulinimai yra baisiai sveikintinas ir be galo naudingas dalykas. Vis dėlto, kad vaikas tuo tobulėjimu mėgautųsi ir pats jo siektų, pirmiausia reikia jam padėti išmokti mėgautis naujomis žiniomis ir mokslais.
Padėti užaugti žingeidžiam žmogui – labai rimtas darbas. Šiaip vaikai ir patys užauga, jei tik turi stogą ir nors prasčiausio maisto, bet smalsūs, žingeidūs ir ambicingi auga tik kai jiems skiriama daug dėmesio ir laiko. Ką tiksliai daryti ir kaip tokį žmogų auginti, aš tikrai nepasakysiu. Bet jei tik noro yra, knygučių, padedančių išmokyti džiaugtis žinojimu – pilna. Tik nežinau, ar verta jas skaityti – gal kokie mokytojai jau skaitė? Tai gal tegul jie ir pasirūpina?