Teatro kritikų santykiai su jau minėtomis institucijomis visuomet buvo sudėtingi. Sovietmečiu kai kurie režisieriai kritikus skųsdavo Komunistų partijos Centro komitetui, ten ieškojo užtarimo! O tie mus „svarstydavo“, bausdavo drausdami rašyti apie vieną ar kitą teatrą, neleisdami dirbti savo profesijos srityje. Tai esu patyrusi savo kailiu. Itin aršūs čia buvo Henrikas Vancevičius ir Juozas Miltinis.
Atmintyje iškyla dar keli teatro ir kritiko santykių epizodai. Pamenu, „Lėlės“ teatre po vienos iš premjerų mane (tuo metu buvau šio teatro meno tarybos narė) pakvietė į vyrų grimo kambarį, kur buvo spontaniškai suruoštos kuklios vyriškos vaišės. Prie stalelio sėdėjo keli niūrūs aktoriai ir jų bičiulis, tada dar jaunas, o dabar jau žymus istorikas Alfredas Bumblauskas. Nuotaika buvo nekokia, aktoriai dejavo, kad teatras retai sulaukia kritikos atsiliepimų, kad visuomenė nežino, ką jie čia veikia ir pan. Tada Bumblauskas pasakė, kad reikia ne dejuoti, o tiesiog „nusipirkti“ kritiką (ir čia mostelėjo į mane) ir viskas būsią gerai. Dar atsimenu du atvejus, kai teatrų vadovų buvo įsakyta neįleisti manęs į teatrą; vieną kartą toks „parėdymas“ buvo duotas režisieriaus Miltinio, o kitą kartą Eimunto Nekrošiaus – tokių skirtingų žmonių! Deja, abu jie nepakentė kitokios nuomonės. Galbūt manė, kad, atkreipdamas dėmesį į kūrinio trūkumus, įžeidi ar paniekini patį režisierių kaip asmenį.
Vasario įspūdžius praturtino Nacionaliniame muziejuje įvykusi šventė – Eglės Gudaitytės-Kunčiuvienės ilgai rengtos knygos „Antanas Gudaitis. Tekstai ir vaizdai“ pristatymas. Dviguba šventė, nes salė, į kurią susirinko Vilniaus šviesuomenė, buvo apglėbta kiek anksčiau atidarytos Algimanto Kunčiaus fotografijų ekspozicijos, atspindinčios ištisą XX a. antrosios pusės kultūrinio gyvenimo panoramą per pagrindinius jos veikėjus. Muzikų, dailininkų, literatų ir teatro kūrėjų įvairių metų portretai (ir net po kelis gamtoje, interjere, prie darbo) čia, atrodė, atgijo ir drauge su mumis stebėjo knygos pristatymo ceremoniją bei ekrane demonstruojamus Gudaičio darbus, sukūrė nepaprastą atmosferą. Kiekviena nuotrauka stebinčiajam – tarsi nelauktas pasimatymas su senais pažįstamais, bičiuliais, kurių daugelio tarp mūsų nebėra.
Dailėtyrininkė Jolita Mulevičiūtė (ji ir išmintingos pratarmės autorė) pristatydama Gudaitytės knygą pavadino Gudaičio enciklopedija, pasakė, kad knygos objektas – pats dailininkas kaip asmuo, susijęs su tapybos istorija, pedagogika, teatru. Man labai patiko autorės pasirinktas būdas kalbėti apie dailininką chronologiškai pateikiant įvykius ir iliustruojant juos fotografijomis bei tuo metu sukurtais darbais nuo pat 1929 m. Įdomu palyginti knygoje pateiktus Paryžiaus studijų laikotarpio Gudaičio darbus su greta rodomais to meto paryžiečių André Deraino, Georges’o Rouault, Maurice’o Utrillo ir kitų darbais. Taip skaitytojas patenka į pačią dailininko gyvenimo tirštumą, drauge eina jo vingiuotais keliais, suvokia tolydžio kintančią aplinką ir būtinybę prie jos prisitaikyti ir iš to kylančias problemas. Apie tai byloja įvairūs dokumentai, dailininko atžvilgiu kritiškų Maskvos ir saviškių valdžios vyrų „pamokymų“ citatos.
Imponuoja autorės teksto paprastumas, objektyvumas ir atvirumas. Kiek čia visko! Keli šimtai jos rašytų puslapių apie tėvo gyvenimo ir kūrybos kelią, o kituose skyriuose – įvairių metų tekstai apie Gudaičio kūrybą, paties Gudaičio tekstai apie meno gyvenimą Lietuvoje ir mintys apie įvairius menininkus, kūrybą, tapybos mokymą ir savo paties kūrinius. Knygoje nėra neįdomių vietų – kiekvienas skyrius tyrinėja objektą vis kitu aspektu. Didžiuliame prisiminimų apie Gudaitį skyriuje daugiausia kalba jo kolegos ir buvę mokiniai. Kadangi knyga rengta daug metų, į prisiminimų skyrių patenka ir jau seniai anapusybėn išėjusiųjų tekstai. Kitame skyriuje – nemažas pluoštas laiškų, jo paties ir jam rašytų nuo 1929 iki 1988 m. Iš turtingo ir išsaugoto šeimos archyvo atkeliauja senų laikų laiškai ir nematytos fotografijos (pavyzdžiui, Viktoro Vizgirdos fotografuoti Žolinės atlaidai Beržore dar prieš karą). Tarp jų nemažai Algimanto Kunčiaus įspūdingai, kaip tikro metraštininko užfiksuotų Gudaičio gyvenimo akimirkų. Dažnas skyrius galėjo tapti atskira knyga. Koloritingas skyrius „Gudaitis šeimoje“, papildytas artimųjų prisiminimais, leidžia pažinti dailininką dar iš arčiau. Knygos pabaigoje yra skyrius „Testamentas“, kuriame matome ir patį dokumentą, ir aprašytą pagarsėjusią gėdingą testamento nevykdymo istoriją, kuri tebesitęsia…
Apskritai knygoje menininkas iškyla visu savo ūgiu kaip gyvas, artimas, atviras, maištingas ir išmintingas, nepraradęs žmogiško žavesio.
Su profesoriumi Gudaičiu buvau supažindinta savo tėvo Palangoje, nebaigtoje statyti Dvarionų viloje. Tą pavakarę Dvarionas su Gudaičiu pusiau įrengtame kabinete lošė kortomis. Mums pasirodžius, Gudaitis pasijuto nejaukiai, keliskart kostelėjo, sužėrė kortas ir netrukus atsisveikinęs išėjo. Tą pačią vasarą buvom sutikę jį ant tilto ir nusileidom prie jūros promenadai. Klausiausi jų ramaus ir atviro pokalbio. Man darė įspūdį charakteringas, lyg iš medžio išdrožtas įdegęs Gudaičio veidas. Dažnai sutikdavau jį ar jo žmoną Sofiją Kaštonų gatvėje, kur jie gyveno. Mano tėvas priklausė tai pačiai kartai ir bičiuliavosi su savo kartos žmonėmis, dažniausiai susitikdavo pas Dvarionus įvairiomis progomis ar parodų atidarymuose bei koncertuose. Sprendžiant iš prisiminimų knygoje apie Gudaitį, jis buvo panašus į mano tėvą: jiems viskas rūpėjo, rūpėjo studentų darbai, jų elgesys ir perspektyva, jie mokėjo patarti, padėti, atsiliepti ir mylėti. Vieną kartą, jau baigusi studijas, pasiprašiau pas profesorių pokalbio, norėjau pakalbėti apie scenografiją. Bet varžiausi, ir šneka pasisuko į kitą pusę – apie tapybą. Tada nežinojau, kad vėlesniais metais „Lietuvių teatro istorijoje“ man teks rašyti apie scenografiją, apie prieškario teatro dailininkus – Didžioką, Galdiką, Ušinską, Truikį, taip pat ir apie Gudaitį.
Po karo profesorius Gudaitis padovanojo mano tėvams 1942 m. tapytą nedidelį kaimo peizažą, kuriame prie niūraus raudonų plytų namo auga senas medis audrų nudraskyta viršūne, o pirmame plane sustatyti auksiniai rugių pėdai. Nepaisant nieko…