Išgyveno sovietinę „dedovščiną“, bet vis tiek palaiko visuotinį šaukimą į kairuomenę: vardija teigiamus aspektus

Į Sovietų kariuomenę mane pašaukė 1984 metais, kai baigiau pirmąjį instituto kursą. Kariškio sūnui dvejonių „eiti ar neiti į kariuomenę“ nekilo. Buvau pašauktas į Strateginės paskirties raketų kariuomenę. Pasimokęs ten penkis mėnesius mokymo centre, atvykau į dalinį uždarame Bologoje 4 miestelyje. Mus atvežė naktį, todėl nuėjome miegoti. Atsibudęs ryte pamačiau, kad pinigai iš uniforminės palaidinės kišenės pavogti, taip pat pavogti komjaunuolio ženklelis ir specialisto ženklas. Ryte nuėjome pusryčiauti, bet pavalgyti man nepavyko: kaip jauniausias turėjau dėlioti maistą visiems sėdintiems prie stalo. Kai baigiau, baigėsi ir pusryčių laikas. Vakare, paskelbus dienos pabaigą, kai visi karininkai paliko kareivines, naujokai buvo pakelti, suvaryti į tualetą ir sumušti.

Juos mušė atsargiai, nes prieš du mėnesius vienam buvo smogę neatsargiai: praskėlė lūpą taip, kad teko vežti į ligoninę. Kaltininkas buvo nuteistas ir 2 metams išsiųstas į drausminį batalioną – kariškių kalėjimą Tolimojoje Šiaurėje.

Priešais mūsų kareivines stovėjo keturių aukštų kareivinių pastatas. Kadangi užuolaidų ir žaliuzių nebuvo, mes puikiai matydavom, kas ten vyksta.