Tą šeštadienį kai išėjau su fotoaparatu į Romą buvo debesuota. Visa Romos travertino architektūra – antika, barokas, renesansas, fašistinis realizmas paniro į pilkumos chromatinę paletę. Miesto idėja tapo aiški, suprantama, neblaškoma spalvų pertekliaus.
Kažkas šiomis dienomis pastebėjo: ištuštėjęs Milanas – nykus. Tuščia Roma – graži. Ne, palaukite – čia ne tas žodis! Ji buvo švari.
I DALIS
Sustingusi pozai, tarsi operatoriaus sustabdytas kadras. Išsivadavusi nuo ėjimo, važiavimo, lėkimo – milžiniškos kasdienių judesių visumos, kurios nykus darbas – užteršti miesto status quo, jo unikalų architektūrinį monumentalumą. Barokas vėl tapo baroku. Antika vėl grįžo į pradinį būvį. Travertino triumfas buvo akivaizdus. Pridursiu: Roma buvo išvalyta nuo žmonių. Nuo viso pasaulio atvykėlių ir nuo vietinių.
Vienas autobusas.
Vienas motoroleris.
Viena mados vitrinų žiūrovė.
Kodėl ši fotosesija kainuoja milijoną eurų, o gal net ir daugiau? Paaiškinsiu, bet šiek tiek vėliau.
1) Pradėkime nuo šių laiptų. Jie veda į mažiausią Romos kalvą – Kapitolijų, į Romos nulinį kilometrą. Ji turi unikalų pavadinimą – cordonata. Bazalto plytų ir akmens skersinių žingsnis – neįprastai platus, todėl tai labiau į viršų kylanti gatvė nei laiptai. Projekto autorius – Michelangelo Buonarottis sutvarkė taip, kad į viršų galėtų kilti raitininkai. Žmonės? Taip, jie yra: nuogi dvynukai Dioskūrai, tolumoje – raito Marco Aurelijaus galva. Vienintelė užuomina į laiko chronologiją – dešinėje boluojantis automobilio siluetas (vizualinė šiukšlė).
2) Kadro centre – Flavijų amfiteatro (Koliziejaus) ažūras, kurį žaismingai peršviečia saulės spinduliai. Tai dešinysis Altare della Patria – Tėvynės altoriaus kampas. Tasai griozdas, hipertrofinė triumfo arka, kurią šaipūnai Romos gyventojai vadina dantų protezu arba rašomąja mašinėle atveria perspektyvą link via dei Fori Imperiali – Imperijos forumų gatvę. Ją susiprojektavo architektas – nevykėlis Benito Mussolini: tautos vadui reikėjo plačios gatvės kariniams paradams.
Ar yra žmonių? Ne, nėra. Tolumoje – tik viena vizualinė šiukšlė: maršrutinio autobuso priekis.
3) Elegantiškas Romos augalijos simbolis – mediteraninės pušys. Juodų vulkaninio leucitito plytų geometrija. Romoje jas vadina „sampietrini“ – šventojo Petro plytelėmis, nes jomis išklota to paties pavadinimo aikštė. Antrajame plane – imperatoriaus Trajano forumas ir mercato – turgus.
Kas dar? Kadro centre – civilizacijos, XXI amžiaus, judėjimo reliktų sangrūda: elektriniai dviračiai. Tą šeštadienį laiko chronologijų ženklai susikeitė vietomis: tai, kas buvo reliktai – dabar yra aktualūs, tikroviški, reikalingi. Tai, kas visai neseniai buvo judėjimo rinkos aktualija dabar yra niekam nebereikalingas pandemijos reliktas.
4) Apsukome ratą. Palazzo Venezia – Venecijos rūmai. Buvusi Venecijos respublikos ambasada Romoje. Paskui – Austrijos – Vengrijos imperijos. Dar vėliau – Mussolinio ministrų kabineto rūmas. Tas mažas balkonėlis renesansinio pastato centre iki šiol vieniems kelia siaubą, kitiems – didybės nostalgiją. Kai kam – prisiminimus apie socialinės diktatūros tvarką: dučės laikais traukiniai nevėluodavo...
Mažojo balkono durys atsiverdavo, dux išeidavo į balkoną sveikinti adunate oceaniche – okeaninius žmonių susibūrimus ir sakyti fašistinio patriotizmo prisotintą agitaciją. Dabar čia tvyro ideologinės tuštumos pojūtis. Iš okeaninių susibūrimų liko vienas praeivis – kairiajame nuotraukos kampe.
5) Centrinė, pati svarbiausia, labiausiai kasdien numindžiota ir nuvažinėta Romos gatvė – via Del Corso. Čia įsikūrė stambaus genealoginio kalibro kunigaikščių – Doria Pamphilj, Ruspoli rūmai. Ir svarbiausi Italijos valdžios pastatai – Ministrų taryba ir Deputatų rūmai. 1,5 km ilgio valdžios žmonių, mados aristokratų ir mados plebėjų, visokio šopingo, brangių viešbučių klientų, beprotiško kasdienio pinigų srauto, turistų, automobilių, motorolerių, karietų, pėsčiųjų arterija. Vienoje jos pusėje – Tėvynės altorius, kitoje – Tautos aikštė.
Žiūrėjimas į tolį, piazza del Popolo pusėn užgniaužia kvapą: sterili, chirurginė, pasaulio pabaigos šleikštulį sukelianti vidurdienio tuštuma.
6) O štai kitokia Romos la dolce vita forma. Baltas pranešimas juodame fone: „Parduotuvė uždaryta iki datos, kuri nėra žinoma“. Liūdniausiai šiame tekste atrodo žodis fino – iki. Jis skirtas apibrėžti pabaigą, bet savo semantinio darbo neatlieka. Tiesa, yra ir kita fino reikšmė – rafinuotas, išgrynintas. Taigi: šis skelbimas apie išgrynintą nežinią.
7) Stebuklingasis krucifiksas yra čia – San Marcello bažnyčioje. 1522 metais, siautėjant maro epidemijai jis išgelbėjo Romą. Ar išgelbės 2020 – aisiais, siautėjant KOVID 19 pandemijai paaiškės greitai. Popiežius Pranciškus nurodė jį pastatyti šv.Petro bazilikos šventoriuje, plenarinio palaiminimo Urbi et Orbi metu.
8) Daug kartų buvo sakyta, kad Roma yra prieštaringa savo bendrume. Nuostabi sacro + profano (šventa ir pasaulietiška) formulė. Vienoje via del Corso pusėje – San Marcello bažnyčia, stebuklingasis krucifiksas, dvasinga vilties vizija. Kitoje gatvės pusėje – ji: top modelis Bianca Balti, femme fatale žvilgsnis ir tobula iškirptė. Apatinių drabužių vitrina reklamuoja meilę ir gyvenimą: viva l‘amore, viva la vita. Šių prekių niekas neperka.
9) Į Trevi fontaną žmonės kasmet sumesdavo monetėlių, matyt, tikėdamiesi, kad grįš. Nemažai sumesdavo – maždaug po 110.000 eurų per mėnesį. Ir daug kas sugrįždavo. Kovo mėnesį dieviškojo la dolce vita fontano dugnas buvo švarus. Kankinantis klausimas: ar tai reiškia, kad nebus grįžtančių? Ar nebus monetų? Nebus mažiausiai trisdešimčia įvairių kalbų rėkiančių žmonių sangrūdos? Iškeltų rankų? Instagraminių sesijų ir fotoblyksčių? Kišenvagių? Suvenyrų prekeivių? Tęžtančių ledų?
10) Dabar travertino ir vandens kūrinys yra tobulas. Jis palaimingai ilsisi absoliučioje šeštadienio vidurdienio tyloje. Toks jis nebūdavo niekada. Netgi pirmadienį, netgi ketvirtą valando ryto.
Tai – dešinysis fontano kampas. Ilgiau įsižiūrėjęs matai tai, kas jau kažkada daug kartų matyta: kinematografinį setą. Atrodo: tuoj tuoj prasidės filmavimas. Tuoj ateis švedė Anita, italas Marcello. Švedė įbris į vandenį ir vylingai pamos italui: Marcello come here. Išgrynintas Trevi fontano reginys – puiki dovana Federico Fellini šimtajam gimtadieniui. Ši siurrealybė jam greičiausiai patiktų.
Laukite antros dalies, bus daugiau.