Lūkesčių neabejotinai būta – vasarą kone sensacija tapo faktas, jog Izraelį po ilgokos pertraukos (Egipto 1979 metais ir Jordanijos 1994-aisiais) iš arabų šalių sutiko pripažinti iškart dvi Persijos įlankos valstybės, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) ir Bachreino karalystė. Rimta, kai dėl palestiniečių dilemos Žydų valstybei susitaikyti su arabais nepavyksta 72 metus. Iki pastarojo meto trys dešimtys Artimųjų Rytų šalių su Palestina solidarizavosi.
* * *
Prieš trejus metus žurnale „Kultūros barai“ ir „Delfi.lt“ (2018 10 05) paskelbta šio teksto gamintojo publikacija „Prezidentas Donaldas Trumpas – Izraelio projektas?“ rėmėsi to meto faktais grįstomis prielaidomis (būtent daugiskaita). Kai kurios turbūt primintinos.
2018-ųjų rugpjūčio 11-ąją JAV nacionalinis radijas informavo apie Vašingtono svarstymą stabdyti ar net atšaukti paramą Palestinos autonomijai (pasak „Associated Press“ su nuoroda į JAV valstybės departamentą, 2012–2016 m. Amerika skyrė autonomijai virš 1,5 milijardo dolerių humanitarinės paramos, Pasaulio banko (PB) duomenimis, alternatyvos šiai paramai nėra) kaip atsaką į Palestinos administarcijos kritiką dėl prezidento D.Trumpo sprendimo pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine bei perkelti į ją Amerikos diplomatinę atstovybę iš Tel Avivo. Tas padaryta 2018-ųjų gegužės viduryje.
Tuometinio Turkijos premjero Binalio Yıldırımo pareiškimas JAV ambasados atidarymo Jeruzalėje proga, jog musulmoniškos šalys turi peržiūrėti santykius su Izraeliu. CNN žurnalisto Beno Wedemano konstatacija ryšium su tuo: į kovojančias frakcijas pasidalinę 2 milijonai Gazos palestiniečių šiandien vieni, arabų pasaulio parama jiems veikiau tėra emocinė.
Vis daugiau liudijimų apie Tel Avivo bendradarbiavimą su sunitiškomis regiono valstybėmis, ko priežastimi tada nurodyta auganti šiitiško Irano bei jo remiamų grupuočių galia Artimuosiuose Rytuose. 2018-ųjų rugpjūčio 11-osios „Fox News“ informacija apie Irane išbandytą artimojo nuotolio balistinę raketą Fateh-110. Bandymą susekė JAV palydovas, Teheranas apie jį oficialiai nepranešė. Raketa nuskrido virš 100 mylių nuo vieno iki kito kranto Ormūzo sąsiaurio, kuriuo keliauja apie 30 proc. visos prekiaujamos planetos naftos bei jos produktų ir kurį liepos 4-ąją interviu „Young Journalist Club“ Islamo revoliucijos sargybinių korpuso vado pavaduotojas Ismailas Kousaris pagrasino „uždaryti“, jei bus stabdoma eksportuojama Irano nafta.
Teheranas su tarptautinių tarpininkų „šešetu“ (JAV, Rusija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Vokietija) sutartį dėl jo branduolinės programos pasirašė 2015-aisiais, jos pagrindu patvirtintas veiksmų planas išvadavo Teheraną iš iki tol veikusių JT Saugumo Tarybos, JAV bei ES sankcijų. Prezidentas D.Trumpas apie Amerikos pasitraukimą iš sutarties paskelbė 2018 metų gegužės 8 dieną paaiškinęs, kad Iranas yra pagrindinis teroro Artimuosiuose Rytuose ir už jo ribų platintojas bei pasirėmęs Izraelio specialiųjų užduočių tarnybos „Mossad“ išgauta bei premjero Beniamino Netaniahu anonsuota informacija, kad nepaisant 2015-ųjų sutarties Islamo respublika neatsisakė branduolinių ambicijų. JAV atnaujino sankcijas Iranui rugpjūčio 7 dieną.
Izraelio interneto leidinys NRG dar 2016-ųjų sausio 20 dieną nurodė Irano veiklą, kuri pakeitė situaciją Artimuosiuose Rytuose – prieš dešimtmetį sunitiška Saudo Arabija ir sunitiškas Egiptas kovojo dėl įtakos regione, vėliau buvo priversti kurti aljansus prieš Iraną.
Pasak Izraelio arabistės Dinos Lisianskajos iš Bar-Ilano universiteto, jei anksčiau Izraelis laikytas Artimųjų Rytų piktžaizde, dabar arabai jį ima vertinti kaip pragmatišką valstybę, sunitų aljanso dalį. Filosofijos mokslų daktaras Zacharas Gelmanas publikacijoje „Ar Teheranas supranta Tel Avivo užuominas“ interneto leidinyje „sem40.co.il“(2018 08 11), nurodydamas ir į arabų spaudą, pabrėžė, kad Izraelio premjeras kalba ne tik savo, bet ir vardu tokių arabų valstybių kaip Saudo Arabija, JAE ir kitos sunitiškos šalys.
Izraelio energetikos ministras Yuvalis Steinitzas interviu Izraelio armijos radijui 2017 metų lapkričio 19-ąją minėjo aukštų Izraelio pareigūnų kontaktus su saudų kolegomis, kurias Saudo Arabijos pusė nori išlaikyti paslaptyje.
Pirmą užsienio vizitą 2017 metų gegužę prezidentas D.Trumpas pradėjo nuo Saudo Arabijos, kur ne tik buvo gavo aukščiausią saudų apdovanojimą, valdančiosios dinastijos pradininko karaliaus Abdulo Azizo ibn Saudo ordiną, vizito metu pasirašyta prekybos sutarčių už 380 milijardų dolerių, karinių pirkinių dalis šioje struktūroje sudarė 108 milijardus, rekordinis sandoris abiejų šalių santykių istorijoje. Er Rijade susitikęs su kelių arabų šalių lyderiais JAV prezidentas tada pareiškė, jog gali nutikti daug dalykų, kurių nebuvo anksčiau.
Kad Žydų valstybės ir D.Trumpo pozicijos atitinka, Izraelio premjeras skelbė dar JAV prezidento rinkimų kampanijos metu.
* * *
Ką turime po trejų metų?
Sausio 28 dieną prezidentas D.Trumpas su Izraelio premjeru B.Netanyahu Baltuosiuose Rūmuose pristatė taikos planą Artimiesiems Rytams. Kaip nurodė JAV prezidentas, tai istorinė galimybė palestiniečiams turėti nepriklausomą valstybę: „(...) gali būti paskutinė galimybė, kurią jie turės“.
B. Netanyahu prieš vykdamas į Vašingtoną išreiškė viltį, kad pateks į istoriją. Iškart po prezentacijos Baltuosiuose rūmuose išvyko į Maskvą ir Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pristatyti Artimųjų Rytų taikos planą.
Palestiniečiai sausį ir vėliau planą atmetė. Palestinos autonomijos prezidentas Mahmudas Abbasas tradiciškai apeliuoja į tarptautinę bendruomenę, rugsėjo 25-ąją sakydamas kalbą JT Generalinėje Asamblėjoje jis paprašė JT generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso kitų metų pradžioje surengti visų suinteresuotų šalių susitikimą, kurio pageidautinas rezultatas – okupacijos pabaiga, Palestinos valstybė su 1967 metų sienomis, sostine Rytų Jeruzalėje, pabėgėlių klausimo sprendimas.
Pagrindiniu „šimtmečio sandorio“ plano autoriumi laikomas Amerikos prezidento žentas ir patarėjas Jaredas Kushneris, kuriam talkino JAV ambasadorius Izraelyje Davidas Friedmanas. 2019 metų birželį J.Kushneris 80 puslapių planą pristatė dviejų dienų konferencijoje „Taika klestėjimo vardan“ Bahreine ypač reprezentatyviai publikai – verslininkams iš Persijos įlankos šalių, Izraelio, JAV (be keleto išimčių, palestiniečių verslo bendruomenė renginį ignoravo, ryšium su kuo spaudoje juokauta, esą prezidentas D.Trumpas Bachreine paskyrė sutuoktuves nedalyvaujant jaunikiui). Po kelis ministrus atsiuntė Saudo Arabija ir JAE. Konferencijoje pasisakė tuometinė Tarptautinio valiutos fondo direktorė Christine Lagarde, PB atstovai, buvęs britų premjeras ir Artimųjų Rytų taikos tarpininkas Tonis Blairas, FIFA šefas Giannis Infantinas.
Planas siūlė pinigus – 50 milijardų dolerių per 10 metų, iš kurių 27,5 milijardo turėtų tekti Jordano Vakarų krantui ir Gazai, 9,1 milijardo Egipui, 7,4 milijardo Jordanijai, 6,3 milijardo Libanui. Plane numatoma įkurti Palestinos valstybę su sostine dalyje rytų Jeruzalės ir ketveriems metams įšaldyti naujų Izraelio nausėdijų statybas Jordano upės Vakarų krante, kad per šį laiką būtų sutarta dėl kitų detalių. J.Kushneris transliavo beribį optimizmą: „Mano žinia palestiniečiams ta, kad kas ką bekalbėtų ar praeityje būtų apgavęs, Amerika ir prezidentas D.Trumpas jūsų nemes.“ Amerikos prezidentas Palestinos autonomijos lyderiui M.Abbasui yra pabrėžęs sandorio naudą. Palestiniečiai turi laiko per ketvertą metų apsispręsti, ar priimti sąlygas ir sulaukti pinigų lietaus.
Konferencijoje dalyvavę arabų šalių atstovai negailėjo palestiniečiams palankių žodžių, bet „tarp eilučių“ buvo galima nujausti jų norą šį „geopolitinį puslapį“ užversti, siekiant suartėjimo su Izraeliu jų priešstatoje su Iranu.
Rugpjūčio 13-ąją JAV prezidentas paskelbė apie Izraelio ir JAE taikos susitarimą ir pavadino tai didžiuliu proveržiu (grafiškai „Twitteryje“ atrodė taip: „DIDŽIULIS proveržis“). JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo ryšium su tuo išreiškė viltį apie ne tik šį, bet virtinę susitarimų. Bendrame prezidento D.Trumpo, Izraelio premjero B.Netanyahu ir Abu Dabio sosto įpėdinio šeicho Mohammedo bin Zayedo al Nahyano pareiškime nurodyta, kad Izraelio ir JAE delegacijos artimiausiomis savaitėmis pasirašys susitarimus dėl investicijų, turizmo, tiesioginio oro susisiekimo, technologijų, energetikos, sveikatos apsaugos, ambasadų įkūrimo etc.
Egipto prezidentas Abdel Fattahas al Sisi, kurio šalis 1979 metais pasirašė sutartį su Izraeliu, nors tam priešinosi arabų pasaulis, susitarimą gyrė ir sakė tikįs, kad jis atneš taiką Artimuosiuose Rytuose. Palestiniečių prezidento M.Abbaso pranešime susitarimas pavadintas išdavyste.
Rugsėjo 11 dieną Amerikos prezidentas paskelbė apie Izraelio ir Bahreino taikos susitarimą („Twitteryje“ atrodė taip: „Dar vienas ISTORINIS proveržis šiandien!“). Bendrame JAV, Izraelio ir Bahreino pareiškime informuota apie užmegsimus visaverčius diplomatinius santykius.
Ir štai ceremonijoje Baltuosiuose Rūmuose rugsėjo 15-ąją dalyvaujant šimtams svečių pasirašyti trys dokumentai: Sutartis dėl taikos bei diplomatinių santykių užmezgimo tarp Izraelio bei JAE; Deklaracija dėl taikos, diplomatinių santykių ir konstruktyvaus bendradarbiavimo tarp Izraelio ir Bachreino; Abraomo susitarimas, taip pavadintas trijų pagrindinių monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės, islamo – patriarcho garbei, kuriame nurodoma taikos Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje svarba savitarpio supratimo bei taikaus bendrabūvio pagrindu.
Prezidentas D.Trumpas įteikė B.Netaniahu simbolinį Baltųjų rūmų raktą, į ką Izraelio premjeras atsakė, kad Amerikos prezidento rankose – raktas nuo Izraelio tautos širdžių. Pompastikos netrūko, kalbėta apie stojančią naują visai planetai erą. JAV prezidentas sakė tikįs, kad santykius su žydų valstybe normalizuos Saudo Arabija ir dar penkios ar šešios arabų šalys. Izraelio ekspertai tuo pakylėtu laiku neatmetė galimybės Omano bei Sudano prisijungimo jau apžvelgiamoje ateityje.
JAV prezidentui D.Trumpui susitarimas reiškė jo kaip neprilygstamo derybininko bei sandorių sudarytojo reputacijos patvirtinimą. Savaitę prieš šį įvykį prezidentas dalyvavo Serbijos ir Kosovo bendradarbiavimo sutarties pasirašymo ceremonijoje.
Mainais už atkurtus diplomatinius santykius su dviem arabų valstybėmis Izraelis sutiko atsisakyti planų okupuoti Palestinos autonomijos sudėtyje esantį Jordano upės Vakarų krantą. Pagal 2002-ųjų Arabų taikos iniciatyvą galutinis Izraelio ir arabų konflikto sureguliavimas galimas tik Žydų valstybei pasitraukus iš jos po 1967-ųjų „Šešių dienų karo“ aneksuotų palestiniečių teritorijų bei Palestinos valstybės Jordano upės Vakarų krante bei Gazos sektoriuje su sostine rytų Jeruzalėje pripažinimo. Tiesa, Vakarų krante žydų nausėdijų jau tiek, kad Izraeliui teks (tektų?) dalį pašalinti.
* * *
JAV prezidento administracija ne kartą atidėjo „šimtmečio plano“ viešinimą argumentuodama nenoru kištis į Izraelio rinkimų procesą. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, prezidentas D.Trumpas delsė labai ne be reikalo.
Geopolitiniame fronte viskas kaip ir pagal planą – dienraštis „Times of Israel“ spalio 18-ąją informavo apie tą pačią dieną Bachreino sostinėje Manamoje dalyvaujant Amerikos atstovams pasirašytą sutartį dėl diplomatinių santykių tarp Izraelio ir Bachreino karalystės atkūrimo.
O štai vidaus „frontuose“ B.Netaniahu reikalai pakankamai sudėtingi. Sausio 28-ąją Izraelio ministras pirmininkas apkaltino politinius priešininkus „purvinu žaidimu“: „Šiuo Izraelio žmonėms gyvybiškai svarbiu momentu, kai aš su istorine misija lankausi JAV, kad būtų nustatytos ilgalaikės Izraelio sienos ir garantuotas saugumas ateinančioms kartoms, Knesete prasidės dar vienas cirko pasirodymas, kad iš manęs būtų atimtas imunitetas“. Neturėdamas imuniteto, B. Netanyahu gali stoti prieš teismą.
Izraelio premjerui gana seniai pateikti kaltinimai sukčiavimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi bei kyšininkavimu. Byloje „Izraelio valstybė prieš B.Netaniahu“ ministras pirmininkas pagal punktą „1000“ kaltinamas gavęs 700 tūkstančių šekelių (180 tūkstančių eurų) cigarų, šampano, juvelyrinių dirbinių pavidalu mainais už finansines bei asmenines paslaugas iš turčių, tarp kurių buvo Holivudo prodiuseris milijardierius Arnonas Milchanas. Punktas „4000“ laikomas rimčiausiu, pagal jį premjeras įtariamas veikęs diskusijas dėl šalies biudžeto peržiūrėjimo Izraelio telekomunikacijų giganto „Bezeq“ stambaus akcininko Shaulo Elovitchiaus interesų naudai manais už teigiamą savo veiklos nušvietimą „Bezeq“ priklausančiame interneto leidinyje „Walla“. Pagal kaltinimą, susitarimas verslininkui atnešė 500 milijonų dolerių.
Prognozuojama proceso trukmė – bent metai. Teismui pirmininkaujanti Rebecca Friedman-Feldman turi principingo žmogaus reputaciją, savo laiku ji buvusį Izraelio premjerą Ehudą Olmertą įkišo už grotų keliolikai mėnesių irgi už korupciją. Pastarasis (beje, buvęs ir ministru B.Netaniahu vyriausybėje) jau pareiškė, jog dabartinio ministro pirmininko politinę karjerą galima laikyti praktiškai baigta.
Treti iš eilės neeiliniai rinkimai (po „pirmo“ bandymo 2019-ųjų balandžio 9 dieną) Izraelį „ištiko“ kovo 2-ąją ir veikiausiai bus ne paskutiniai neeiliniai, mat Knesetui nesiseka susitarti dėl šalies biudžeto, paskutinį kartą nepasitikėjimą ministrui pirmininkui opozicija skelbė spalio 16-ąją. Vyriausybės veikla paralyžuota dėl pozicijos rusakalbiams (sudaro 10 proc. Izraelio gyventojų) atstovaujančios partijos „Mūsų namai Izraelis“ (Yisrael Beiteinu) lyderio, buvusio gynybos ministro Avigdoro Liebermano reikalavimo dalyvauti B.Netaniahu partijos „Likud“ vedamoje dešiniųjų valdančioje koalicijoje tik jei judaizmo dvasinių seminarijų mokiniai bus šaukiami į karinę tarnybą, su kuo kategoriškai nesutinka kiti tradiciniai dešiniųjų partneriai iš ortodoksinių religinių partijų. Kompromiso nėr, šalis gyvena nuo vienų priešlaikinių rinkimų iki kitų tokių pat.
Izraelyje klajoja ir versija, kad A.Liebermanas sąmoningai provokuoja krizę, tikėdamasis B.Netaniahu politinės karjeros pabaigos bei „Likud“ performatavimo. Gi šis, panašu, nuo rinkimų iki rinkimų siekia „gauti“ parlamentą, kuris suteiktų deputato teisinę neliečiamybę ir nereiktų su teisėjais susidurti kaip privačiam asmeniui (pasak Izraelio spaudos, jau nebespės, nes procesas prasidės spalį). Ministras pirmininkas neliečiamybės neturi, bet ir nėra teisiškai įpareigotas atsistatydinti.
Spalio pradžioje Izraelio miestuose nepaisant sugriežtinto karantino, draudusio tolti nuo namų virš kilometro bei burtis grupėms ne daugiau 20 žmonių, vyko judėjimo „Juodosios vėliavos“ masiniai protestai (pavyzdžiui, spalio 3-ąją į gatves išėjo apie 100 tūkstančių žmonių). Griežtindama karantiną vyriausybė skelbė siekianti neperkrauti šalies sveikatos apsaugos sistemos dėl antros COVID-19 pandemijos bangos, pasak kritikų, tikra priežastimi buvo mėginimas drausti protestus.
Tokios tad „įvairiabriaunės“ bėdos, siekiant įrašyti savo vardą į sionizmo istoriją, nes ir su „šimtmečio planu“ klausimų netrūksta. Kaip dienraščiui „Libération“ nurodė Tel Avive dirbantis aukštas Europos diplomatas (06 15), svarbiausias klausimas Izraelio premjerui, kaip plano įgyvendinimą iki Amerikos prezidento rinkimų „nustumti“ tiek, kad ir išrinkus Joe Bideną procesas nestotų. Beje, šis per rinkimų kampaniją susitikime su rinkėjais Filadelfijoje spalio 15-ąją pasakė įdomų postulatą, kad Iranas niekada nebuvo taip arti atominės bombos sukūrimo kaip prezidentaujant D.Trumpui.
Pasak „Libération“, ir žydų nausėdijų Vakarų krante savininkai „dėl šventos ramybės“ linkę palikti viską, kaip dabar yra, nes „šimtmečio planas“ neišvengiamai aktualizuos Palestinos valstybės klausimą. Izraelio publicisto ir politinio komentatoriaus Aleksejaus Cvetkovo vertinimu, dabartinė politinė kova turės tarptautinių pasekmių, viena kurių – D.Trumpo plano priešlaikinė mirtis.
* * *
2018-ųjų tekstas baigtas apibendrinimu, kuris, panašu, aktualumo neprarado. Strateginių tikslų Amerika tradiciškai siekdavo, ir kurdama sau apribojimus. Galima net sakyti, JAV užsienio politikos formuotojai dešimtmečiais sąmoningai rinkosi savęs prilaikymo algoritmą kaip atsvarą savo pačios pretenzijoms į globalią hegemoniją. JAV nesiimdavo veiksmų galvotrūkčiais neretai net Vašingtono nepasitenkinimui. Prezidentas D.Trumpas šį algoritmą ginčija.
JAV nebepaiso partnerių nuomonės, tai atriša rankas visiems veikti beatodairiškai. Visai tikėtina, kad siekiantis savo egzistencinių tikslų Izraelis savo laiku logiškai „pastatė“ ant prezidento D.Trumpo. Istorija jau patvirtino, jog milijardierius prezidentas ypatinga kantrybe nepasižymi, visada pasirengęs pats save pagirti ne bet kaip, o aukščiausia gaida, superliatyvais.
D.Trumpo perrinkimas Amerikos prezidentu lapkričio 3-ąją – atviras klausimas, kitos „šimtmečio plano“ dedamosios – Izraelio ministro pirmininko likimas – irgi skendi miglose.
Šis tekstas pradėtas nuo godų dėl Nobelio. Tad šįkart gal toks moralas: spalio 3-ąją minint Vokietijos susivienijimo 30-metį Saksonijos-Anhalto žemės Desau-Roslau mieste atidengtas paminklas paskutiniam Sovietų Sąjungos prezidentui ir Nobelio taikos premijos laureatui Michailui Gorbačiovui, kurio politika sudarė sąlygas taikioms revoliucijoms bei istorinės tiesos atstatymui. Tiek turėjo praeiti laiko patikimai (akmenyje) įsitvirtinti istorijos analuose...