Praėjusį antradienį įvykus JAV prezidento rinkimams, finalinės apylygės kandidatų grumtynės primygo lyg ant adatų. Nugaluoti ilgalaikės pandemijos žmonės abipus JAV–Kanados sienos ėmė masiškai skųstis, kad nebepakenčia žiniasklaidos skleidžiamos įtampos ir nebegali be jos tverti, įdirginti išjungia žinias ir tučtuojau jas vėl įsijungia. Daugelis vien dėl to lengviau atsikvėpė, kai šeštadienį pagaliau buvo paskelbta Joe Bideno de facto pergalė prieš Donaldą Trumpą. Kaip juokavo televizijos studijose praktiškai apsigyvenę žinių vedėjai ir rinkimų komentatoriai, nežmoniškai ilgoje rinkimų savaitėje buvo keturi antradieniai. Minios amerikiečių – rinkiminės kampanijos stebėtojai, rengėjai ir dalyviai nuo būstinių vadovų iki balsavimo biuletenius vežiojusių paštininkų ir juos skaičiavusių, kai kur tebeskaičiuojančių savanorių – po keturių parų maratono pagaliau galėjo išsimiegoti savo lovose ir išsiskalbti baltinius. Atsipūtė verslininkai ir viešosios tvarkos sergėtojai, baiminęsi, kad miestus vėl, kaip praeitą vasarą, nusiaubs baisingos riaušės.
Amerika išsilaikė ir neištrenkė iš vėžių savo strateginių partnerių. Tačiau išliko susiskaldžiusi – sprendžiant pagal D. Trumpą ir J. Bideną parėmusiųjų balsus, persirėžusi į apylyges susipriešinusias stovyklas. Taikaus valdžios perdavimo laukia ir bent viešai juo neabejoja abi pusės: net atkakliausia dešinės pakraipos žiniasklaida su Fox News priešakyje nuteikia „kilniai atsitraukti“. Užtat taikos požymių mažoka supervalstybės pagrindinėje vadavietėje, Baltuosiuose rūmuose. Rinkimų naktį D. Trumpas pasiskelbė laimėjęs. Šeštadienį jis iškylavo savo golfo aikštyne ir nė neketino paisyti nerašytos JAV prezidento rinkimų etiketo taisyklės – pripažinti de facto pralaimėjimo ir pasveikinti balsų persvarą įgijusio varžovo. D. Trumpas tvirtino laukiąs de jure sprendimo, siekiąs užtikrinti rinkimų skaidrumą ir teisėtumą, išaiškinti bei atšaukti neva neregėtu mastu suklastotus balsavimo biuletenius ir „atskleisti demokratų korupciją“ (nors šių „sukčiavimui“ demaskuoti turėjo ketverius metus). J. Bideną pasveikino Barackas Obama, Billas ir Hillary Clinton, Jimmy Carteris, o vėliau ir George'as W. Bushas. Baltųjų rūmų tyla ėmė slėgti. Ją pralaužė pirmoji ponia Melania Trump, leidusi suprasti, kad, girdi, pasveikins ir D. Trumpas; kažkada, netrukus.
Nieko blogesnio nebenutiks, nes blogiau būti tiesiog nebegali. Kanada ir daugelis kitų JAV strateginių partnerių po D. Trumpo išrinkimo 2016 m. patyrė šoko terapiją ir naujoviškos diplomatijos bei viešos komunikacijos intensyvų kursą. Prezidento stilių suskubo aiškintis psichologai bei psichoterapeutai, o galop trumpizmą perprato politologai ir politikai. Įgauta atsparumo šokams, išmokta neprarasti pusiausvyros. Įprasta tapo maždaug tokia logika: „Kas čia dabar?“ – „Nieko tokio, čia tik Donaldas Trumpas.“
Prieš kelerius ar net vos porą metų prezidento laikysena bei elgsena dar galėjo atimti žadą, glumino ir trikdė. Žiniasklaida atsidėjusi nagrinėjo ir stengėsi iškoduoti D. Trumpo akibrokštus tarsi kokio nors nekovencinio (hibridinio) karo manevrus. Jo gestai, mimika, kūno kalba kartais reiškėsi viešumoje neregėtais būdais, it nebūtų buvę tradicinio protokolo ir etiketo: antai, rankų paspaudimai tyčia stipriai trūktelint arba sugniaužiant delną, familiarus liežuvio kaišiojimas ar akių vartymas ir užsienio valstybių lyderių, atsiprašant, pagrabinėjimai – patapšnojimai per pečius, šonus ir kone skruostus. Kai kurios nuotraukos iš pirmų susitikimų su Justinu Trudeau arba, pavyzdžiui, Emmanueliu Macronu, priminė komikso iliustracijas.
Po D. Trumpo liks trumpizmas
Bendras lūkestis yra toks, kad JAV politika vėl taps nuoseklesnė ir patikimesnė. Tikimasi atsigauti nuo visuotinio nuovargio, kai pasitikėjimo krizė, dezinformacija ir dezorientacija pavojingai įsiūbuodavo pačias Jungtines Valstijas ir smelkėsi į kitas valstybes, ėmė klibinti pamatines nuostatas, strategines kryptis, tarptautinius įsipareigojimus. Antai, JAV besitraukiant iš ilgalaikių tarptautinių susitarimų ir grasinant NATO tvarumui, kanadiečių kariai ėmė rimtai spausti Kanados vyriausybę – jei taip, tai ką mes veikiame aljanso bazėse Baltijos valstybėse? Tradiciškai tolerantiškoje ir tvarioje Kanados visuomenėje padaugėjo etninės ir rasinės neapykantos, išpuolių, nusikaltimų. Kanadoje sklindąs nepakantumas atsigręžė net prieš amerikiečius: per COVID-19 uždarius sieną (leidžiant tik komercinį transportą ir būtinus vizitus) galimai nelegalius atvykėlius ėmė uiti tvarkdariai, besivadovaujantys šūkiu „jankiai, lauk“. O ypatingą kainą už politines pertvarkas, dvišalės partnerystės trikdžius ir JAV vienašališkus tarptautinius prekybos karus kaip visada realiai moka Kanados ūkininkai ir verslininkai: priešingais lazdos galais jiems smogia D. Trumpo buldozerinė „Amerika – svarbiausia“ ir, tiesą sakant, J. Bideno žadamas kolosalus „žaliasis naujasis kursas“.
Viltys sukrautos didžiulės, neišmatuojamos – persunktos prisikėlimo dvasia, anot Fox News. Tik vis dėlto ir patys didžiausi „prisikėlimo“ optimistai pritaria, kad laukiamų permainų neįmanoma tiksliai numatyti ar sužymėti kalendoriuje. Akivaizdu, kad – nepriklausomai nuo to, kaip toliau klostysis rinkimų rezultatų tikslinimas ir ginčijimas teismuose, – D. Trumpo valdymas skaičiuoja paskutines dienas ir de jure pasibaigs naujojo prezidento inauguracijos iškilmėmis sausio 20 d. Tačiau taip pat – ir vis labiau – akivaizdu, kad de facto D. Trumpo era nenutrūks nei tądien, nei veikiai po to.
D. Trumpas tapo pirmuoju prezidentu JAV istorijoje, kuris po apkaltos proceso rungėsi rinkimuose. Už jį balsus atidavė 71 milijonas amerikiečių. Jo elektoratas išliko pernelyg gausus, geografiškai įvairus ir demografiškai margas, kad įtikintų visuotiniu rinkėjų nusivylimu ir persiorientavimu. D. Trumpas ne partine, o personaline lyderyste ir komunikavimo stiliumi prisitraukė minias ištikimų sekėjų, kurie besąlygiškai tiki kiekviena jo žinute tviteryje ir yra pasirengę reaguoti į kiekvieną siunčiamą aliarmą. Po jo kadencijos respublikonai atkakliai tvirtinasi Senate, demokratai kol kas (pirmadienį anksti ryte Lietuvos laiku) neįgyja persvaros. Sunku numatyti, kad jį veikiai galėtų pakeisti, juolab pranokti kitas respublikonų lyderis. Ir nėra pagrindo manyti, kad jis pats ketintų atsisakyti lyderystės arba ją kam nors perduoti.
J. Bidenas ir K. Harris istorinę pergalę išplėšė su šūkiu „pokyčiai vyksta, jei balsuoji“ – jeigu balsuoji atsakingai ir supratingai: išsiunti taisyklingai užpildytą biuletenį paštu, priduodi pravažiuodamas automobiliu mobiliajame poste ar valandų valandas prastovėjęs eilėje prie rinkiminės apylinkės. Ties civilizuotumo riba kartais balansuodavusi rinkiminė kampanija, išskirtinai sunkios COVID-19 pandemijos sąlygos ir iš dalies kaip tik paties D. Trumpo angažuotumas gali reikiamu laiku patobulinti ir sutvirtinti JAV rinkimų sistemą. Demokratija seniai neberieda it senas garvežys tiesiu geležinkeliu ant masyvių pabėgių. Amerikietiški kalneliai driekiasi aukštyn–žemyn siaurutėliais bėgiais, ir šitame atrakcione dar ilgai kratysimės visi – tikėkimės, nuo šiol labiau sėkmingai.