Ką suėdė Kiaulė?
Nemažai sušėrėm bukanosei... Tai ir Pranskiečio jovalas Seime, valstiečių reitingai, socialdemokratų viražai, anūko partijos „šventumas“, Skvernelio kelias, nemokami Narkevičiaus pietūs ir dar daug kas... Į kiekvieną valdančiųjų krustelėjimą žiūrima per padidinamąjį stiklą. Gal ir gerai, kad visi stengiasi, jog mes, tie eiliniai šėrėjai, atsiprašau – rinkėjai, žinotume viską. Tik man kaip piktas uodas zyzia mažas klausimėlis – kodėl kiekvienas tikras ar tariamas kiaulės ėdalas taip liguistai vertinamas. Ypač konservatorių. Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti: tikrai nepriklausau jokiai partijai, nesu nei valstiečių nei jokios kitos partijos fanatė, bet ima kiauliškas kriuksintis juokas, kai prisimenu, kiek buvo eskaluojama Gretos istorija, kiek prikurta sąmokslo teorijų apie jos ir Karbauskio meilės kampus ir kampelius, kiek darbo turėjo žurnalistai sekdami, ieškodami, knisdami...
Bet, jei žvilgtelėtume į „moralės, šeimos ir ištikimybės sargus“ Seime, tai yra konservatorius, tai pamatytume labai įdomų faktą: tai, ko gero, yra bene vienintelė partija Seime, kurioje didžioji dalis narių gyvena naujose santykiuose su buvusiomis padėjėjomis, bendraminčiais ar bendrapartiečiais. O girdėjote, kiek, kur su kuo ir už ką pietavo buvę buvusiųjų vyriausybių ministrai, kas kam ir kokius kelius teisė, kur žvejojo ar medžiojo?
Negirdėjote ar jie pietavo, važiavo, žvejojo, medžiojo, miegojo ir darė kažką tokio, kas būtų verta mūsų dėmesio? Abejoju, bet jie, ko gero, nebuvo tokie, kad būtų mums (o gal kažkam kitam) įdomūs, todėl ir nebuvo nei vaizdo nei garso.... Bet kaip yla iš maišo išlenda vienas geras posakis „po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“. Ir kiaulė akmens savo knysle neknisa. Guli sau ir tegul guli. Turėjome akmeniu mums ant sprando gulinčias valdžias ir Seimo daugumas...
„Suniamniavo“ kiaulė ir mano pasitikėjimą Prezidentu. Dar toks šviežias ir šiltas, o aš jau juo nepasitikiu. Kodėl? Pirmiausia, man ašaką įstrigo gerklėje GEROVĖS VALSTYBĖS iliuzija, kurią ponas prezidentas pradėjo kurti nuo Turniškių prezidentūros milijoninės renovacijos, gyvenimo savo stikliniame narve už mokesčių mokėtojų pinigus, vizitų pas dukrą Korėjoje Alytaus gaisro metu, 3,5 eurų pensijos padidinimu, įdomių ginklų – STT pažymų apie Narkevičių ir keistoka Lietuvos vizija, ar jos stoka. Ponas Prezidente, kur link mes einame? Kur ir su kuo? Kas mūsų pakeleiviai? Nežinot? Aš irgi, nors savo viziją turiu, jei norit, galiu pasidalinti. Bet kam Jums mano vizijos, viltys ir svajonės, nes aš tik pilka žemės pelytė, o Jūs – Prezidentas. Nors, sako greitai ir graužikai galią įgis.
Lašinukai?
Gerai maitinamas paršelis nusipeni ir šeimininkui gražių lašinukų duoda. Ar gavom? Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2020 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,3 tūkst. nuolatinių gyventojų – 145 daugiau negu prieš metus, pagal Pasaulio valstybių laimės reitingą 2019 metais pirmą kartą po ilgesnio laiko tarpo Lietuvos gyventojai jautėsi laimingesni už latvius ir estus ir užėmė 52 vietą iš 155 valstybių. ES vidutinis laimės lygis yra 62 proc. laimingų šalies žmonių, o laimingiausia yra Belgija su 76,3 proc. laimingų žmonių.
Kas yra laimė? Nežinau, bet kaimynės kriuksė būna patenkinta tada, kai vartosi sausame kinyje ir gauna skanaus jovalo su bulvikėm ir miltais...
Žmogaus laimės formulė šiek tiek skiriasi, bet ar daug – nežinau. Nežinau, bet ir aš jaučiuosi laimingesnė nei prie 3 ar 4 metus, nes mano piniginės turinys jau 3 metus po truputį didėjo, o vien per 2019 metus pasipildė apie 60 eurų padidinta pensija, mano vaikai jau nebesižvalgo po užsienius – turi neblogus darbus ir gauna po 1000–1500 eurų algos, mano kaimynės pradėjo šypsotis ir sveikintis, matyt, nuotaika geresnė, kai piniginėje pelės jau nebesikaria.
Kas dar? Galėčiau priskaičiuoti nemažai dalykų, nors tai gal labiau regioniniai, bet mediena, kuri šildo mano šaltą žiemą, atpigo beveik trečdaliu (aš nežinau, bet kaimynė sako, kad dėl miškų urėdijų pertvarkos), mano Raseiniai baigia sutvarkyti Vilniaus gatvę, o netoli mano namų gatvėj atsigulė „miegantis policininkas“ ir greituko fanatai sumažino greitį...
Palikimas Žiurkei
Pilkoji gauna gerą palikimą – artėjančius Seimo rinkimus. Bus, oi bus, kaip toj Šiškausko dainoj „dar vasarų, bus dar žiemų, bet trumpės ir trumpės tos sekundės“.... O perfrazavus „bus dar purvo, bus dar mėšlo, bet, kas siundė, tas mus gundys...“. Čia, matyt, vienu iš pirmųjų smuiku gros ir „boba su kiaušais“ bandydama sumenkinti valstiečius ir purendama sau dirvą būsimiems Prezidento rinkimams, sugrįšime, ko gero, prie Gretos ir Karbauskio, kedensime vilnas visiems valstiečiams kartu ir kiekvienam atskirai, konservatorių ir anūko „šiknoj“ ieškosime smegenų, bandysime suplakti kokteilį iš akmens, ledo ir pieno, leisimės į gilias istorijos apžvalgas, ieškosime Tėvynės išdavikų ir Rusijos pakalikų....Ir viskas vardan Tos...
Visa tai bus, bet aš, paprasta maža žiurkytė, noriu paklausti – ką žada man konservavimo ir raudonosios rožės profesionalai? Padidins laimingų žmonių skaičių Lietuvoje, nurėždami pensijas (kaip jau yra buvę)? Į mano šaldytuvą prikraus ne akcijinių produktų? O gal duos dar geriau apmokamą darbą mano vaikams? O gal būstą?
Vargu, bet, „niekada nesakyk niekada“, gal ir pažadės, o ar išpildys?
Sugraušim ar išspjausim?
Tai priklausys nuo manęs, tavęs ir mūsų visų, nuo mūsų gebėjimo jausti, matyti, girdėti ne tai, kas mums rodoma, sakoma, bet nuo, kaip mes iš tikrųjų jaučiamės, kaip gyvename, ką žinome ir ką prisimename. Ar kaip tikros žiurkės gebėsime pajungti savo gerai išvystytą uoslę, klausą ir atskirti pelus nuo grūdų, tai yra rinkiminius šūkius nuo žadamo gyvenimo realijų? Ar gebėsime kaip žiurkė įkąsti smegenų plovikams be jokio įspėjimo?
Nežinau, nes bėda tame, kad žiurkių rega yra prasta, jos neskiria spalvų. Jeigu mes, kaip tos žiurkės, gebėsime tik girdėti, bet nesugebėsime regėti ir atskirti spalvų, tai, ko gero, vėl tapsime tais eksperimentiniais gyvūnais, prijaukintais politikų tyrinėjimams...
Ir priimsime mažus juodus žiurkės kakučius manydami, kad gauname skanius spirgučius?