Pradėkime nuo labai subjektyvios laiko juostos. 2004 m. birželio 27 d. Klaipėda. Po futbolo varžybų tarp Klaipėdos „Atlanto“ ir Maskvos „Spartako“ policija ima mušti agresyvius sirgalius. Liudininkų teigimu, policininkai guminėmis lazdomis kelis kartus sudavė 22 metų sirgaliui Arūnui Lučiūnui per galvą ir spardė jį parkritusį ant žemės, nors jis nesipriešino ir nekėlė jokios grėsmės. Jaunuolis mirė.
2006 m. rugpjūčio 6 d. Vilnius. Vos išlaipintas iš policininkų automobilio nakvynės namų kieme miršta rašytojas, religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Įtariama, kad jis buvo vežtas bagažinėje arba šuniui skirtame narve, o mirtį sukėlė pareigūnų smurtas. Nei 2004 m. birželį, nei 2006 m. rugpjūtį, nei pasibaigus pareigūnų veiksmų tyrimams, kurių rezultatai kelia įtarimų, progresyvių organizacijų akcijų nėra.
2020 m. gegužės 25 d. JAV Mineapolio mieste keliolika prasižengimų turintis policininkas Derekas Chauvinas uždusina kelis kartus teistą juodaodį George‘ą Floydą. 2020 m. birželio 4 d. Vilnius. Progresyvus jaunimas rengia eiseną prieš rasizmą.
2009 m. sausio 16 d. Vilnius. Piketas prie Seimo virsta riaušėmis. Piketą vykdė buduliai ir chuliganai. Akcijoje pilietinio sąmoningumo ženklų nerasta.
2020 m. gegužės 28 d. JAV Ročesterio miestas. Grupė juodaodžių vandalų užpuola ir sumuša du baltaodžius mažos parduotuvės savininkus. G. Floydo mirties kontekste išvada neginčijama: socialinės neteisybės aukos plėšikaudamos ir smurtaudamos maištauja prieš rasizmą ir baltųjų pranašumą.
2020 m. gegužės 29 d. Mažeikių rajone Birbiliškės kaime alkoholinės psichozės apimtas Stasys Brasas nušauna policininką Saulių Žymantą ir sužeidžia jo kolegę. Progresyvių partijų ir judėjimų eisenų nėra. Įvykis skaudus, bet socialiai nėra itin jautrus. Greičiausiai todėl, kad auka policininkas, o žudikas degradas.
2020 m. birželio 4 d. eisenoje progresyvus jaunimas tarsi patvirtindamas, kad minėtas įvykis nėra pernelyg jaudinantis, policininkams pasiūlo užsi..ti. Visai šalia propatriotinis judėjimas gina Ameriką nuo antirasistinių eisenų, finansuojamų Sorošo (?). Sauliaus Žymanto mirtis pamiršta abiejose stovyklose. Pernelyg lokalus įvykis. Gedėjimas lieka šeimai ir artimiesiems. Už pareigūno mirties slypinčių Lietuvos visuomenės problemų analizei laiko nelieka.
Perskaičius šią kiek tendencingais komentarais prisodrintą laiko juostą, nesunku suprasti, kad minėta jaunimo eisena siūlo dvejopas išvadas: pirmiausia, įkvepia džiaugtis, kad Lietuvoje susiformavo aktyvus jaunimas ir Amerikoje įvykęs įvykis jį taip sujaudina, kad jis reiškia pasipiktinimą sisteminiu smurtu. Antra, lietuviško konteksto nejautimas signalizuoja, kad pastaraisiais metais kilusių globalių jaunimo maištų banga virto daugiau mada (popaktyvumu) nei brandaus pilietinio aktyvumo ženklu.
Kad liberalesnių pažiūrų jaunimas turi provakarietiškų klišių, niekam ne paslaptis. Studijuoti bet kuriame užsienio universitete automatiškai geriau nei Lietuvoje. Mokėti anglų kalbą reiškia automatiškai būti modernesniam nei tas, kuris jos nemoka.
Minėtame proteste, manau, taip pat nukrypta į kraštutinumus. Mano galva, jaunatviškas maksimalizmas ir aktyvumas apsvaigintas globalių problemų aukščio nepanoro kišti pirštų į pernelyg lokalų lietuviškos provincijos š, todėl mieliau matavo rasistų lytinių organų dydį, nei ieškojo sąsajų su savo socialiniu kontekstu ar reikalavo imtis veiksmų, kad būtų sprendžiamos psichologinėms ir socialinės visuomenės problemos. Protestai prieš rasizmą, mano nuomone, turėtų būti protestai prieš švietimo ir socialinės apsaugos sistemų inertiškumą, kuris neša pražūtį tiek baltiems, tiek juodiems, tiek degradams, tiek policininkams.
Tikrai neišmanau amerikietiško konteksto, nes jame negyvenu. Argumentas, kad tris savaites gyvenau JAV ar kad man kažką pasakojo juodaodis draugas iš Amerikos, manęs neįtikina. Galiu tik samprotauti universaliame bendražmogiškame lygmenyje ir pastebėti, kad problema yra smurtas ir agresija. Nekvalifikuosiu jo į sisteminį ar nesisteminį. Smurtas dažniausiai turi ir psichologines, ir socialines priežastis. Birbiliškes ir Mineapolį ir siečiau psichosocialiniame lygmenyje.
Tad turime suprasti, kad kažkas Stasį Brasą padarė tuo degradu. Kažkas iš jo paties pasąmonės gelmių, kažkas iš socialinės aplinkos. Gal lietuviškas savinaikos genas ir mūsų skeptiškas požiūris į provinciją kaip degradų irštvą. Kaip G. Beresnevičius vienoje iš savo knygų pastebėjo, lietuvių etimologinėse sakmėse žmogus sukuriamas iš Dievo seilių, jam atsitiktinai nusispjovus. Sakyčiau, vaizdinga iliustracija. Nereikalingumo jausmas tarsi įsispaudęs į mūsų kolektyvinę pasąmonę, o kai dar yra sustiprinamas įvairių trauminių asmeninių ar istorinių įvykių bei socialinių aplinkybių virsta nekontroliuojamu polinkiu į savinaiką ar agresiją. Kaip maras plinta savęs žudymas alkoholiu, savo jausmų ir baimių slopinimas, kol vieną dieną susergi depresija, sudaužai jaunuolį stadione, girtą intelektualą įgrūdi jį į narvą, prisigeri iki psichozės ir pradedi šaudyti į policininkus, o po to ištaškai sau smegenis, ar dar baisiau – šulinyje nuskandini sugyventinės vaikus arba pasmaugi savuosius.
Sunku nuspėti, kokios asmeninės ir socialinės problemos lėmė, kad D. Chauvinas ramiu veidu uždusino G. Loydą. Galima tik spekuliuoti, kad kai kurios Amerikos visuomenės grupės nenori integruotis. Kalbu ne apie rasę, o apie kai kurios rasės atstovus. Tiesiog kai kuriems žmonėms per sunku vykdyti socialines pareigas, geriau gyventi paribyje. Socialinių įgūdžių stoka kuria integruotis nesugebančių, bet svaigintis, plėšti ir žudyti mokančių žmonių grupes. Tos grupės pradedamos demonizuoti, žmogaus spalva ar gyvenvietė tampa priklausymo tai grupei ženklu, imama keršyti tos rasės žmogui už kitų jos atstovų padarytas nuodėmes. Kartais aukomis tampa tos stigmatizuotos grupės nariai, o kartais būtent pastarieji dėl keršto ar kitų priežasčių plėšia ir žudo nekaltus kitos bendruomenės žmones. Užburtas ratas.
Tame rate veikia kažkokie kolektyvinės bendruomenės instinktai, kuriems sukultūrinti ir kuriamos moralinės normos, socialinės ir švietimo sistemos. Jeigu tik jos veiktų efektyviai, turbūt pavyktų bent jau susiaurinti užburtą agresijos ir smurto ratą. Žinau, kad skamba idealistiškai ir kiek utopiškai, bet garantuojant bazinių poreikių patenkinimą socialine apsauga ir sukūrus švietimo sistemą, kuri padėtų lipti į aukštesnius sąmoningumo lygmenis pagal kiekvieno asmens galimybes, būtų galima kalbėti apie problemų sprendimo pradžią.
Taip, nesąžininga iš jaunimo reikalauti vienu piketu išspręsti problemas. Tikrai drąsinu būti juos aktyvius. Bet neišvengsiu ir visažiniško pedagogo tono. Nepamirškime savo šalies konteksto, venkime dviprasmiškų, paviršutiniškumą rodančių plakatų ir žvelkime kiek įmanoma giliau. Globalus esi ne tada, kai studijuoji Vakaruose ar moki angliškai, o tada, kai sugebi pamatyti tos pačios problemos formas skirtingose šalyse. Jeigu sakysime, kad Lietuvos provincijoje smurtas nėra tokia aktuali problema kaip smurtas Mineapolyje, tuomet tenka konstatuoti, kad mums užtenka tik pilietinio popaktyvumo. Kad ir kaip orientuoti į Vakarus bebūtume, su empatija žvelgdami į už Atlanto diskriminuojamus žmones, ne mažiau jautriai, sakyčiau, dar jautriau, turime žvelgti į tai, kas vyksta Birbiliškėse. Demonai ir Rytuose, ir Vakaruose tie patys. Švietimo ir socialinės aplinkos sistemų neįgalumas tiems demonams atriša rankas. Ir tada tos rankos žudo prasikaltėlius, šaudo policininkus, smaugia ar skandina vaikus.