Kaip buvo kuriama „velikaja deržava“ legenda: Rusijos panegirikos ir susigalvotos didybės samplaika

Rekordiškai kaitri ta vasara buvo ir Lietuvoje, ir Rusijos pietuose – jau ankstų rytą atsikėlęs, matydavau atokaitoje iki pat viršaus pakilusį termometro stulpelį – tad ir svečiuotis ėjome jau vakarop, kai alinanti kaitra kiek atlėgo. Sėdome prie stalo, šeimininkui dar negrįžus iš pamaininio darbo, bet neilgai trukus jis pravėrė duris ir, rūpestingai nusiprausęs, sėdo su mumis vakarieniauti. Nors vakarojome sunkmečio laikais, kai SSRS buvo neseniai žlugusi, ir Rusiją – kaip ir Lietuvą – purtė 1800–2000 proc. infliacija, vaišių ant stalo netrūko, o ir pasikalbėjome iš širdies apie daug ką: teko atsakyti ir į įprastus rusų klausimus „kodėl jūs nenorėjote gyventi SSRS“ bei „ar pas jus skriaudžia ir žemina rusus“.

Prie šimtgramio radus bendrą kalbą, šeimininkas atvėrė širdį: „Žinai, tiesa tai, kad anksčiau daug ko trūko, bet užtat mūsų bijojo“. Perklausiau: „O kokia buvo nauda tau pačiam, kad bijojo?“ Pamąstė žmogus ir nutęsė: „Na, gal ir nelabai kokia...“ Šioje trisdešimties metų senumo istorijoje akivaizdi paralelė su šiuolaikine – putinine – „deržava“, tad kviečiu jus įdėmiai pažvelgti į Rusiją: ją esu pažinęs iš arti, neblogai perpratęs rusų būdą ir mąstysenos ypatumus.