O gal vis tik ne. Tai bus šmaikštus tekstas parašytas keturiomis rankomis apie tai, kaip mes – du lietuviai – ėjome pas Maestro į jo namus Romoje, kaip jaudinomės jį kalbindami, baiminomės nepataikyti su klausimais. Apie tai, ko įsitaisę svetainėje ant sofos tikėjomės ir apie tai, ko visiškai nesitikėjome. Apie neatspėtas Maestro asmenybės potekstes, kurios išryškėjo tarp surepetuotų, atidirbtų interviu klausimų ir jo atsakymų.
Tai buvo prieš 11 metų, liepos pradžioje. Tuo metu dirbau „Lietuvos ryto“ korespondentu Romoje ir gavau užduotį paruošti interviu su Ennio Morricone, jis ruošė grandiozinį koncertą Vilniuje. Interviu su vienu garsiausiu ir populiariausiu XX amžiaus kompozitoriumi? Jo namuose? Fantastika, kaip įdomu! Pirmoji mintis buvo tokia. Bet paskui apniko abejonės. Jau buvau bendravęs ir kalbinęs nemažai svarbių Italijos asmenybių. Pasikalbėti su premjeru ar Senato pirmininku? Bet kuriuo paros laiku ir be ypatingo pasiruošimo. Užduoti keletą klausimų Italijos futbolo rinktinės treneriui Marcello Lippi, „Oskarą“ laimėjusiam režisieriui Gabriele Salvatores, dizaineriui Paolo Pininfarina, rašytojui Andrea Cammileriui? Pirmyn, be jokios baimės ir nerimo.
Šiokią tokią nerimo porciją gavau ruošdamas pokalbį su pasaulinio garso dirigentu, Milano „La Scala“ žvaigžde Riccardo Muti. Nervinausi. Muzikos korifėjus paprastai kalbina muzikos kritikai, specializuoti muzikos apžvalgininkai, kurie koncerto klauso neatitraukdami akių nuo partitūros ir suvokia kiekvieną dirigento viražą.
O su Ennio buvo taip.
Paulius Jurkevičius. Einu daryti interviu su superkompozitoriumi. Neramu. Ką reiškia kalbinti Ennio Morricone? Tai šuolis į dvi sudėtingas ir gilias stichijas – muziką ir kiną. Labiau išmanau antrąją, bet ne tiek, kad gaudyčiausi filmografijoje kaip žuvis vandenyje. O su muzika – visai ne kas. Ir dar tas kompozitoriaus agento laiškas išvakarėse... Griežtas. Na, tiesiog ultimatyvus, velniai griebtų. To negalima klausti, ano irgi negalima. Šito Maestro nepakenčia, tokie klausimai netinkami... Tarkime, jeigu ištarsiu normalų kinematografinį terminą – spaghetti western – taip daug kas vadina Sergio Leone filmus – atsitiks kažkas baisaus. Mane gal ištrenks iš penkto aukšto? Arba jeigu nekaltai paklausiu „Maestro, koks jūsų mėgstamiausias kompozitorius?“ Negalima!
Man reikia techninės pagalbos! Žvilgsnis nukrypsta į Simoną. Sūnus – studentas, Pizos universitete studijuoja muziką ir kinematografiją. Ji eis kartu su manimi ir man padės!
Paulius Jurkevičius. Griežtoje agento instrukcijoje buvo dar ir toks nurodymas: „Nevėluoti! Maestro vieną dieną būna Tokijuje, kitą Niujorke. Savo namuose, Romoje jis būna gana retai, tarp gastrolių. Ir su žurnalistais bendrauja retai!“ Sėdame į autobusą, kelios stotelės iki centrinės Romos aikštės – piazza Venezia. Čia, visai netoli, tiesiai priešais Kapitolijaus kalvos laiptus gyvena Ennio Morricone. Karšta, eismas pragariškas. Atvažiavome per anksti, pusė keturių. Interviu laikas – ketvirtą. Aptariame klausimų eigą. Dar lieka laiko.
Simonas Jurkevičius. Einame išgerti espreso į barą. Matau, jog tėvas šiek tiek sunerimęs, nors ir ne pirmą kartą jam tenka atsidurti akis į akį su tokio kalibro personažais. Tuo tarpu mano širdis kala kaip AK-47 automatas. „Man atrodo, kad tas seniukas mus išvarys lauk“ – juokais sako tėvas. O man tai visai nejuokinga, visko gali būti. E. Morricone – 1928-ųjų metų gimimo – jam lygiai 80 metų. Jis yra genijus. Milijonierius. Jo visi visur trokšta, geidžia jo koncertų, muzikos. Tokiame amžiuje galėtų laisvai visus žurnalistus pasiųsti velniop, koks jam skirtumas? Tačiau ne, jis dar suteikia galimybę pokalbiui. Lietuva turėtų būti jam dėkinga jam už tokį nuoširdumą.
Įėjimas į laiptinę griežtai saugomas. Kylame liftu į trečią aukštą, su palyda.
Atsidaro lifto durys. Įsivaizdavau, kad mus įleis ir palydės E. Morricone tarnas ar tarnaitė. Mus pasitinka pats Maestro. Nubėga šaltas prakaitas per nugarą. Griežtu ir šaltu balsu nuskamba žodžiai: „Prašau, užeikite į vidų“. Jokios šypsenos, jokių jausmų. E. Morricone veidas – be išraiškos, šaltas, griežtas. O akys… Tarsi du ledo šuliniai, atrodo persmeigs tave kiaurai. Iš Maestro dvelkia pirmykštė energija, meninė jėga ir dar kažkas, ko net nesugebu aprašyti.
Paulius Jurkevičius. Prieš interviu perklausiau keletą kompozitoriaus kūrinių. Vieni epiški, kiti pakankamai lyriški. Klausydamas pradedi įsivaizduoti, kurti, šaržuoti kūrėjo asmenybę. Turėtų būti jautrus žmogus. Emocingas. Kupinas empatijos. Klaida! Kūrėjo tapatinimas su jo kūriniais ne visada bus sėkminga operacija. Šitai aiškiai pajuntu peržengęs kompozitoriaus namų slenkstį. Net milijonierius po futbolo aikštę gainiojantis Marcello Lippi retkarčiais šypteli žurnalistams. Ennio nuo pirmos pokalbio akimirkos stato distanciją. Sėdime ant fotelio tiesiai prieš jį, bet atrodo, tarsi būtume kitame kontinente. Nebus lengvas šis interviu!
Simonas Jurkevičius. Įeiname į milžinišką salę – svetainę. Jausmas tarsi būtum įžengęs į muziejaus salę. Nėra kvadratinio centimetro, kuris nebūtų kažkuo ypatingas. Sienas puošia paveikslai stambiuose auksiniuose rėmuose. Akies kampu pastebiu tolumoje, ant staliuko daug įrėmintų juodai baltų nuotraukų vaizduojančių jauną vyriškį. Galbūt tai pats Maestro jaunystėje. Salėje nemažai skulptūrų. Bendras vaizdas primena garsaus Orson Welles filmo „Citizen Kane“ rūmus. Kas matė, tas žino, koks tai įspūdis.
Interviu prasideda. Sekasi keistai. Maestro atrodo šiek tiek suirzęs, gal – pavargęs, tačiau kantriai ir detaliai atsakinėja į klausimus. Šnekėtis su Maestro nelengva – jis nei sekundei nenuleidžia nuo tavęs akių, visą laiką įdėmiai gręžia žvilgsniu pašnekovą. Sunku atlaikyti tokią įtampą. Kita vertus, neapleidžia mintis: tos ledinės akys žvelgė į genialiausių mūsų šimtmečio režisierių akis.
Paulius Jurkevičius. Ennio, o Ennio! Na, atsipalaiduok, Maestro, prašau. Jaučiu, kad interviu „klimpsta“. Ką tai reiškia? Nieko gero: tu kalbini garsenybę, kuri formaliai atsako į tavo klausimus, bet į savo pasaulį tavęs neįsileidžia. Ir kuo tu labiau stengiesi, tuo labiau tavęs neįsileidžia. Tokiais atvejais reikia rizikuoti. Pavyzdžiui, klausimas apie serialą „Aštuonkojis“. Italijos politikams šis klausimas sukelia alergiją. Berlusconį, pavyzdžiui, išmuša dėmėmis. Nes tai klausimas apie Italijos įvaizdžio taršą. Na, bet Maestro sukūrė temą „Mille echi“ – tūkstantį aidų ir prisidėjo prie filmo apie mafiją šlovės. Taigi, užduodu klausimą. Maestro kosteli. Trumpam atitraukia akis nuo mano akių. Bet atmuša mano klausimą – smūgį tarsi patyręs vartininkas. Menininkas turi teisę kalbėti apie viską. Bet kalbėti privalo talentingai.
Puiku. Tęsiame interviu. Ieškau „silpnos“ pašnekovo vietos, bandau išjudinti emocijas. Italijoje kiečiausi vyrai „atsileidžia“, kai paklausi apie futbolą arba apie kavą. Na, bandome apie kavą. Maestro labai dažnai gastroliuoja užsienyje, kaip išsiverčia be puodelio espreso? Atsako kone su šypsena: kavos negeria. Nepramušamas jūsų šarvas, Maestro...
Tam tikru momentu jaučiuosi lyg kalbėčiau ne su kompozitoriumi, o žaisčiau šachmatų partiją su didmeistriu. Aš puolu, o jis ginasi. Ir gindamasis mane varo į šachą. Kiek vėliau sužinojau, kad Ennio Morricone – puikus šachmatininkas. Žaisdamas su pasaulio eksčempionu Borisu Spaskiu jis sugebėjo pasiekti lygiąsias.
Man gresia pralaimėjimas? Lygiosios?
Simonas Jurkevičius. Pagaliau – mano akimirka. Užduodu klausimą apie tai, kas, man labai knietėjo – apie bendradarbiavimą su vienu mėgstamiausių režisierių Dario Argento. E. Morricone yra sukūręs garso takelius ne vienam D. Argento filmui. Tai – absoliutūs šedevrai: „Stendhalto sindromas“, „Operos vaiduoklis“, „Devynių uodegų katinas“.
E. Morricone nuosekliai pasakoja apie siaubo filmų karaliaus D. Argento juostas, apie tai, kaip jis stengėsi savo muzika dar labiau sušiurpinti tas kino juostas.
Paulius Jurkevičius. Interviu laikas baigiasi. Matau, kad Simonui geriau sekasi tirpdyti ledinę distanciją. Jo techniški klausimai apie Dario Argento filmų muziką Maestro patiko. Agentas griežtai uždraudė fotografuoti kompozitoriaus namuose, na, bet eina jis po velnių. Klausiu Maestro ar galima, jis linkteli. Pastatau Simoną greta, fotografuoju. O tada įvyksta mažas stebuklas. Pizos universiteto studentas Simonas užduoda superkompozitoriui keletą klausimų off the record ir supekompozitorius atsileidžia, jo akyse įsidega emocija.
Mano klausimas: „Jūs visą gyvenimą esate muzikos pasaulyje. Ką patartumėt jaunam muzikantui, tokiam kaip aš, neseniai atsidūrusiam muzikos pasaulyje?“
Maestro į mane žiūri klausiančiu žvilgsniu – „Aš tau turėčiau patarimą duoti..?“ Ir ištaria: „Kuria prasme? Nesupratau jūsų klausimo...“ Turbūt nereikėjo tokios nesąmonės klausti. Bandau paaiškinti savo mintį. Dreba balsas, nesugebu ilgiau kaip kelias sekundes išlaikyti tą aštrų žvilgsnį: „Na, ta prasme, kažkada ir jūs juk buvote jaunas muzikantas, pradėjote nuo nulio. Kaip sugebėjote tapti tuo, kas dabar esate?“
E. Morricone nenusukdamas nė per milimetrą žvilgsnio nuo mano akių ištaria: „Muzikanto profesija yra labai rizikinga. Aistringai domėtis muzika nepakanka. Reikia muziką įsimylėti“.
Paskutinio sakinio neįmanoma tiksliai išversti. Itališkai (bisogna essere innamorati della musica) jis skamba kur kas giliau. Atrodo lyg ta muzika būtų gyvas asmuo, prie kurio galima būtų prisirišti, amžinai mylėti ir gerbti tarsi artimą žmogų. Galbūt Maestro manyje pamatė save patį-paauglį ir prisiminė tuos laikus, kai dar nieko nebuvo pasiekęs. Jo balsas šiek tiek sušvelnėja ir jis priduria: „Muzika yra pavojingas reikalas... Kai mano sūnus pasakė, kad nori studijuoti muziką aš visaip bandžiau jį atkalbėti, siūliau pasirinkti paprastesnę profesiją. Bet jis manęs nepaklausė. Dabar jis – vieno Berlyno orkestro dirigentas“. Šis sakinys nuskambėjo tokia intonacija tarsi norėta pasakyti: „Na, nepaklausė jis manęs... ir štai dabar – juodadarbis“.
Galiausiai E. Morricone man autografuoja savo kompaktinį diską ir net parašo vardinę dedikaciją . Mano šypsena – iki ausų. Nuotraukoje mano veido išraiška puikiai atspindi, koks buvau sumišęs, bet ir kupinas euforijos. Pakylame nuo fotelių, Maestro palydi mus iki pat lifto durų. Atsisveikiname ir lifto durys užsidaro.
Paulius Jurkevičius. Atrodo, finiše atitirpdėme ledą... Einame per piazza Venezia ir kalbamės su Simonu apie tai, kaip keistai pakrypo interviu. Apie tai, koks netipiškas Romos gyventojas yra Ennio – uždaras, susikaupęs, ramus. Išvada: sukurti tiek daug puikios muzikos gali tik labai disciplinuotas, reiklus sau ir kitiems kūrėjas. Toks ir buvo Ennio!
Ennio Morricone TOP5 pagal Simoną Jurkevičių
Ennio Morricone sukūrė daugiau kaip 500 garso takelių įvairaus žanro filmams ir serialams. Pasak jo – „filmo garso takelis turi papasakoti tai, ko filme nesigirdi ir tai, ko negalėjo papasakoti filmo režisierius“. Štai keletas įspūdingiausių Maestro Morricone garso takelių:
1. „The good, the bad, the ugly“ – „Main theme“ („Geras, blogas ir bjaurus“, 1966). E. Morricone sukūrė nemažai garso takelių „western“ filmų žanrui, kuris išpopuliarėjo visame pasaulyje Maestro muzikos dėka. Ši melodija neabejotinai yra šio Holivudo žanro himnas, ją yra girdėję visi, net ir tie kurie galbūt nežino, kas yra Ennio Morricone. Pats Clintas Eastwoodas yra pasakęs, kad nebūtų taip išpopuliarėjęs jeigu legendiniuose kadruose jo žvilgsnis nebūtų palydimas E. Morricone muzikos auros. Šis garso takelis prasideda paslaptingai, tačiau greitai pasiekia epišką kulminaciją. Man asmeniškai ši kompozicija asocijuojasi su „indėniškais“ motyvais, visas E. Morricone garso takelis skamba kaip indėnų muzika – nei niūriai, nei linksmai, tačiau giliai paslaptingai... Svajingas švilpavimas iš dykumos platybių, rodos, atkeliauja tiesiai į širdį.
2. „Once upon a time in America“ – „Amapola“ („Kartą Amerikoje“, 1984). Nuo vaikystės pamenu šią kompoziciją kaip turbūt vieną iš liūdniausių melodijų, kurias esu girdėjęs. Liūdesys, skausmas ir neviltis kūrinio viduryje staiga stebuklingai pavirsta į švelnią šypseną, viltį ir laimingą pabaigą. Kompozicine prasme tai padaryti itin sudėtinga – staigiai peršokti nuo liūdesio ir melancholijos į švelnią ir pozityvią atmosferą nesugriaunant kūrinio struktūros ir nepaverčiant kompozicijos lėkštu cirku. Tai aukščiausio meistriškumo lygis!
3. „Le professionel“ – „Chi mai“ („Profesionalas“, 1981). Širdį veriantis garso takelis, kurio dramatiškumo ir melancholijos intensyvumas, atrodo, groja jautriausiomis sielos stygomis – liūdnas smuikas puikiai įgarsina liūdn1 ir susirūpinusį Jean-Paul Belmondo žvilgsnį.
4. „Once upon a time in West“ – „Man with a harmonica“ („Kartą vakaruose“, 1968). Dar vienas vesternas ir darbas kartu su Italijos kinematografijos grandu Sergio Leone. Šį kartą pagaugus nugara varo ne paslaptingas švilpavimas, o niūriai mįslinga armonikos rauda. Niūrumą ir įtampą dar labiau aštrina elektrinė gitara. Rodos, tuoj iš nežinomos krypties pokštels revolveris ir zvimbtelės kulka.
5. „Indagine su un cittadino al di sopra di ogni sospetto“ („Tyrimas dėl neįtartino piliečio“, 1970). Ennio Morricone yra sukūręs gausybę garso takelių vadinamiems „poliziesco“ – italų kriminaliniams trileriams. vienas žinomiausių neabėjotinai yra „La Piovra“ – aštuonkojis. Šis filmas užsienyje nėra plačiai žinomas, tačiau Italijoje turi kultinio kino statusą. Ennio sukurtas garso takelis šimtą kartų sustiprina slogią ir klaustrofobišką trilerio atmosferą, kuri nuo pat filmo pradžios nepaleidžia žiūrovo.