Taigi „visi vaikai serga“. Bet tik vienas niuansas jei vaikas dažnai serga tai atsiliepia jo vystymuisi ne tik fiziniam, bet ir protiniam. Ar mes turėsime pakankamai jaunų , stiprių ir protingų jaunų žmonių kurie galės švęsti Lietuvos nepriklausomybės 50-metį, 100-metį...jei mūsų vaikai neturės tinkamų sąlygų augti be ligų, vystytis ir būti stipriais. Ar būdami silpni ir ligoti bus tiesiog pavergti o jei nebus dar ir pakankamai protingi, tai greičiausiai net nesuvoks to. Tai nusikalstama, savo šalies ateitį ir laisvę paaukoti ekonomikai. Džiugu, kad Vilniaus meras norėdamas išlaikyti „Vilnių gyva“ skiria verslininkams daugiau erdvių. O vaikams ar skirs? Vaikai turės vėl grįžti į perpildytus darželius, ir leiskite paklausti kaip ilgai „Vilnius liks gyvas“? Ar „po mūsų nors ir tvanas“? Tai ką mes dabar turime? Gydymo įstaigos pas mus yra vieta kur didžiausia tikimybė užsikrėsti korona, vaikui susirgus lankant darželį mama su vaikų turi eiti į polikliniką , nes kitaip nedarbingumo pažymėjimo negausi, arba dar gali palikti seneliams... Vėl grįžtame prie to, nuo ko pradėjome. O dėl ko?
Taigi „ekonomika sustojo!!!“. Kiekvienos tautos didžiausias turtas ir ateitis – vaikai stumiami į pavojų. Ir taip maža prieaugį turinti tauta rizikuoja savo vaikais vardan ekonomikos arba paprasčiau , sumažėjusio vartojimo. Kaip mes išgyvensime pasaulyje su nuolat didėjančia konkurencija neturint sveikos ir stiprios jaunos kartos ?
Kinai tik dabar kalba apie šalutinius koronaviruso poveikius, vienas iš jų net galimas nevaisingumas. Tai ką mes darome? Mes aukojame savo vaikus auksiniam veršiui, nes taigi „ekonomika sustos!“ ir reikia žiūrėti į ateitį, ne bus kitais metais kelionių į šiltus kraštus, naujų telefonų, naujų akinių – taigi siaubas, o „vaikai-nuolat-serga “.
Gal laikas sustoti ir apmąstyti savo prioritetus? Kokios mūsų vertybės? O gal pasakom tiesiai šviesiai svarbiausia pinigai ir žmonės nežino jokios kitos egzistavimo formos kaip tik dirbti, bet nesavo sodelyje o kito žmogaus verslui. Tuomet reikia pripažinti kad nesame mes laisvi mes vis dar baudžiauninkai, dvasiniai baudžiauninkai, kurie net nesugeba džiaugtis pavasariu kartu su savo vaikais, atiduoda vaikus į darželius ir patys skuba į automobilių kamščius, tvankius ofisus ir dažnai už sumažėjusį atlygį. Baisu žiūrėti kai rodo per žinias jauną moterį, kurį sėdi gražią pavasario dieną parke su dukryte ir sako, kad svajoja greičiau atiduoti vaiką į darželį ir grįžti į darbą. Ar tokios vertybės vertos ateities?
Istorijoje apie „Hamelno fleitiniką“ pasakojama apie fleitininką, kuris stebuklingos fleitos dėka išgelbėjo miestą nuo žiurkių, bet suaugusieji nepanoro mokėti jam, tuomet jis grįžo ir išvedė tokių pat būdų visus vaikus.
Vėlesnės versijos pakeitė daug detalių, o modernieji poetai ėmė išnaudoti simbolines prasmes, tačiau vienas epizodas liko nepakitęs: vaikai išnyko, daugiau jų niekas nebematė. Liko tik vaikai, kurie dėl savo negalių (luošumo ar kurtumo) taip ir nenukeliavę paskui stebuklingąjį fleitininką.
Norėtųsi priekaištauti valdžiai dėl jos neveiklumo, bet šiuo atveju vyriausybės nustatyta tvarka mamos gali likti su savo vaikais ir apsaugoti juos, bet jiems reikia „sumokėti“... 40 proc. savo atlyginimo, nes nedarbingumas už vaiko priežiūra tik 60 proc. atlygio. Ar tai tikrai didele kaina?