Kaip vaikus paruošti drakėms?

Atrodo, pagaliau masinių rinkimų debatų karštinė atėjo prie pabaigos. Masinių tiek apimties, tiek kokybės prasme. Liks tik po pora vienmandatininkų, tad tokio masto šou, na, tiksliau žodinių drakių (gatvės žargonas čia tinkamiausias), kokius galima buvo stebėti iki šiol, greičiausiai nebebus. Gal pagaliau ir socialiniai tinklai aprims nuo visokių šaržų ir sąskaitų suvedinėjimų.

Bet vargu.

Iš tiesų mūsų viešojoje erdvėje tikrai ne viskas gerai su kritiniu mąstymu ir diskusijos etika – tiek gebėjimu suvokti sąvokas tam tikrame kontekste, tiek gebėjimu reikšti mintis aiškiai ir argumentuotai, tiek reaguoti į kito nuomonę, nepasiduodant norui iškraipyti oponento žodžius ir iš jo pasidaryti šaržą.

Kalbu ne tik apie debatus. Įvairių skandalų atveju (pastaruoju metu Lavrinovičiai ir „Telia“, Pirmosios Ponios kalba) mūsų visuomenė susiskaldo ir oponentai nori tiesiog išžudyti vieni kitus.

Tarsi postotalitarinė pasąmonė išsiveržia nevaldoma energija: negalėjai sakyti, ką galvoji, tai dabar norisi kalbėti viešai net ir tada, kai neturi ką pasakyti. Negalėjai viešai kritikuoti sistemos, tai dabar gali teisuoliškai durninti ir debilinti visus kitaip kalbančius ar tiesiog nepatinkančius.

Man atrodo, kad panašiai yra ir kitose panašią prievartą patyrusiose dabar demokratinėse šalyse. JAV dažnai prasiveržia postkolonijinė pasąmonė. Marginalizuotos grupės dabar gauna galimybę atsikeršyti dominantams ir net nepastebi, kaip grįžtama į barbarybę. Štai Hilary Clinton patarėja tiesiai šviesiai socialiniame tinkle išreiškė viltį, kad Donaldas Trumpas mirs. Puikus performansas liaudžiai: nekentėjai galės sublimuoti savo neapykantą Trumpui ir ignoruoti faktą, kad palaiko žmogaus nužudymo idėją. Nors tas įrašas greitai buvo ištrintas, bet tai nekeičia esmės.

Socialinė medija suteikia teisę ne tik dalintis nuomone ar skatinti kritišką refleksiją, bet kartu ir išlaisvina primityvius galios ir keršto instinktus. Deja, pastarasis reiškinys labai dažnas, tad nei patyčios mokykloje, nei mobingas darbe tikrai mūsų neturėtų stebinti. Tai teikia galią, o galia teikia malonumą. Taip elgiasi suaugusieji, o vaikai kopijuoja jų elgesį.

Nesakau, kad diskusijos turi būti super politkorektiškos, be jokio polėkio ar aistros. Be ironijos kartais tikrai neapsieisi, net ir tam tikrą sveiką pyktį pateisinu, jei jis nukreiptas į argumentavimo trūkumus, o ne į žmogaus žeminimą ar nuasmeninimą. Bet kai pamatai, kaip per debatus kandidatai į Seimą pjaunasi tarpusavyje, o vedėjai paaugliškai atsikirtinėja ir galiausiai visi vieni kitiems kerštauja platindami debatų vaizdelius, supranti, kad jeigu mokinius mokytum diskusijos etikos pagal tokią medžiagą, tai jeigu kam nors ir paruoštum, tai tik rimtoms žodinėms drakėms.

To neturėtų būti. Tai nėra žodžio laisvė.

Kai matome viešojoje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, tiek daugiau neapykantos ir visažiniško polėkio kitokią nuomonę projektuoti kaip neteisingą bei tendencingai konstruoti oponento kaip neišmanėlio vaizdinį, norisi atsigręžti į mokyklą. Suaugusius vargu ar kas jau perauklės.

Mokykloje tikrai reikia baigti žaisti visokius žaidimus ir pagaliau rimtai pradėti mokyti logikos, teksto suvokimo, argumentacijos ir viešo kalbėjimo kultūros, nes gebėjimų analizuoti ir komunikuoti trūkumas akis bado. Darosi nebejuokinga ir pavojinga.