Prologas
Karantinas jau paskelbtas / Mirtis dalgiu moja / O korona ta godi / Vis mane vilioja. Taigi, jeigu mirties akivaizdoje žmogus netenka gebėjimo juoktis iš savęs, tai tas reikalas tikrai rimtas. Tokiu atveju mirtis jau laimėjo dar pačiam nespėjus pakratyti kojų. Pamenu savo amžiną atilsį gražuolę tetą, mirštančią nuo krūties vėžio. Kelias savaites prieš mirtį teta dar sugebėjo užsidėti garbanotų plaukų peruką, gražiai nusidažyti ir, man atėjus jos aplankyti, plačiai nusišypsojo: „Moteris ir mirdama turi atrodyti pasakiškai“. Apkabinęs ją pasakiau jai, kad ji taip ir atrodė – pasakiškai.
Karantinas
Romanas apie vyrą, kurio šeimą vyriausybė ir virusas izoliavo tarp keturių sienų. Jį taip pat kartu izoliavo. Todėl jis buvo priverstas susipažinti su šeima iš naujo.
Vyras:
– O, ar galiu prisistatyti? Esu Tamstos vyras ir Tamstos vaikų tėvas. O kas pati būsite? Ak, mano Pati? Negali būti, matau pirmą kartą visai iš arti, tiesą sakant. Ir visai neblogai atrodote, kaip ir. Na, įkalus vieną kitą gramą ir įsimylėti galima. Ką sakote? Jau dešimt mes kartu dalijamės lova? Negali būti! O šie du, ar jie mūsų vaikai? Ir tas, po stalu sėdintis, irgi mano? Matai kaip išaugo. Petriuk, matau išpylei pieną, tuojau išvalyk!
Žmona:
– Taip, jau dešimt metų kartu. Žinoma, atėmus tą laiką, kai nebuvai namie, tai yra išeidavai septintą ryto, grįždavai kokią dešimtą vakaro, o šeštadieniais – sekmadieniais praleisdavai draugų tarpe, tai gal kokie du trys meteliai susidarys. Tikrai lyg naujas atrodai, net dar pilvo neužsiauginai, antraip nei mano draugių vyrai, kurių nepažįsti. Tikrai su tavimi dar galima sugriešinti. Beje, brangusis, nepradėk auklėti mano vaikų. Vaikui negalima griežtai nurodinėti lyg kokiam avinui. Tai ne firmai direktoriauti. Reikia šiuolaikiškai, jautriai. Vien tik rėkti ant jų jau nebetinka, laikai nauji, jeigu nepastebėjai. Palik vaikus auklėti man.
Savižudžio testamentas
Tai toks štai šeimyninis vaizdelis karantino laikmečiu. Jį, vyrą visame savo žydėjime, staiga ištinka tikras šokas. Neturėdamas su kuo šnektelti, barai uždaryti, draugų lankyti negalima antraip nei Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje, tas vyras suakmenėja. Klausimai „Kuo užsiimti? Ką turiu daryti? Kas aš esu?“ jau nebe šiaip filosofiniai. Juk akivaizdu, kad žmona namuose karaliauja, nuo sosto be trenksmų, barnių, pykčių, durų trankymo nenuvarysi. Žmona užmėtys nesunaikinamu argumentu: „Vardan vaikų ramybės, nusiramink! Eik iš čia!“. Aha, kur eiti? Pasijutęs lyg karvės penkta koja, užsidaręs savyje savame kambaryje, jis, vyras, pasidėjo ant stalo priešais save pistoletą 44 Auto Mag, šovinių dėtuvę ir 8 (10,9 mm) šovinius. Jis tą patranką įsigijo juodoje rinkoje pamatęs klasikinį 1971 metų filmą „Dirty Harry“ su Clintu Eastwoodu. Iš įpročio užmetė akis į internetinę žiniasklaidą.
Jos užkliuvo už Sigito Parulskio sagos „Nuodėmės“. Joje S. Parulskis arba jo alter ego apsimetantis S. Parulskiu masturbuojasi prie kompiuterio visas suprakaitavęs. Dar ir paverkšlendamas dėl ten žeminamų moterų. „Šlykštu“, pagalvojo jis ir nusipurtė. Ne dėl žeminamų moterų, o dėl to, kad pasaulis buvo priverstas sužinoti, kad net ir S. Parulskis arba jo alter ego masturbuojasi; svarbi detalė – „prakaituodamas“. Pagalvojęs, kad vien dėl tokio susireikšminimo verta nusišauti, įdėjo pirmą šovinį į dėtuvę.
Kas, kad tas veikėjas masturbuojasi? Ar jis vienintelis? Ir kodėl aš tai turiu žinoti? Šiais karantino laikais masturbuojasi kas netingi, kažkaip juk reikia išsikrauti, mat mylėtis šaukiant visa gerkle kai gyveni bute ir vaikai laksto aplinkui nepavyks. O ir žmona tiesiog tokio pritvinkusio dinamito neatlaikys. Padėtis tikrai be išeities, todėl galima nusišauti. Jis tuojau pat įdėjo antrą šovinį į dėtuvę.
Kas trokšta žinoti tikrą tiesą apie save? Ne iš kito lūpų, bet iš savo nuosavų? Jis suvokė save stovintį ant bedugnės krašto, pasiekusį ribą, liepto galą – darbo biržą. Dėl karantino žlugs jo firma. Darbo birža jam – asmeninis pralaimėjimas. Žino, kad valandų valandas teks laukti prie durų kartu su visais mirtingaisiais. Kai atsakys į tūkstantį klausimų (į kuriuos jau ir taip jis pats sau buvo atsakęs), biurokratas jį pasiųs ten arba ten, o gal ir dar toliau – iš kur negrįžtama ir kur algos nebemokama. Ir ten jis pakibs tarp Mokesčių inspekcijos, SODROS, Ligonių kasų, iš kurių daugiau nebegausi nei pagalbos, nei grašio. Atvirkščiai, šios institucijos griebs tave už gerklės. Staiga jis suprato, kad darbo birža virto simboliu gyvenimo, kuris ir jam pagaliau tėkš tiesiai į veidą – nesi nepakeičiamas, amžinas, nuolat laimintis, sėkmingas ir galintis. Ir jo bendraamžiai, ir net daug jaunesni, jau krinta it kėgliai nuo infarkto ir nuolatinės įtampos kovoje už būvį vienas paskui kitą. Likusius pribaigs virusas. Tikras kovos laukas į vienus vartus, kur pergalė yra tos, su dalgiu rankoje.
„Kaip nesąžininga!“, kažkas klykė jo viduje pakol šeima ramiai ilsėjosi nugrimzdusi sapnuose. Jis, deja, netapo žmonos ir vaikų naktinių svajų herojumi. Jo smegeninėje siautė nevaldoma ir karantinu neapribojama krizė. Iš to nevilties antplūdžio į dėtuvę jis grūste įgrūdo trečią šovinį.
Šeima? Na, taip, pasaulio pradžia ir pabaiga. Gyvenimo eliksyras ir stuburas. Arba vieno išminčiaus žodžiais tariant „valstybė turi traktuoti šeimą kaip vienetą, o ne kreipti dėmesį į atskiro individo teises“. Arba kažkaip panašiai.
Tad ką man dabar daryti su tuo savo individualumu?, liūdnai paklausė jis savęs. Vardan šeimos nustoti matyti save kaip atskirą, Dievo pateptą individą? Pavirsti šeimos, tai yra vaikų ir savo antros pusės saugumo garantu iki grabo lentos? O ką, jeigu esi liberalas, jaučiantis alergiją komunistiniam ar japoniškam socialiniam kolektyvizmui? Kodėl jis turėtų atsisakyti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos garantijų individui, šiuo atveju atsisakyti savo teisių? Remdamasis Konvencija jis turi pilną teisę niekieno netrukdomas laisvai įsitaisyti ne tik antrą pusę, bet ir trečią pusę, nes su trečia puse viskas daug paprasčiau. Nes trečia pusė neturi nei praeities, nei ateities.
Tai reiškia, kad suradęs trečią pusę atsikratai nuolatinės baimės tą reikiamą akimirką leptelti žodį, kuris tuojau sukeltų uraganinę, neigiamą emocinę iškrovą. Tą akimirką kažkas tavo arba tavo antros pusės smegeninėje, joje įstrigusioje atmintyje suvirpina ne tas stygas. Siaubas. Neįsitaisius trečios pusės, galima susirgti ūmiu sekso nepakankamumu. Pabandyk tada paskambinti greitajai šaukdamas: „Gelbėkite! Mane ištiko ūmus sekso nepakankamumas!“. Tavęs tikrai neveš į reanimaciją, kurioje lauks moterų žurnalo fotografo nudailinta gražuolė pasiruošusi suteikti tau pirmąją seksualinę pagalbą.
Bet, nors ir laikydamas save laisvu, apie trečią pusę jis galėjo tik pasvajoti, nes jam žmona buvo iškėlusi ultimatumą „arba šeima, arba tavo laisvė su tavo trečia puse. Su savo gyvenimo krize kovok pats. Man pakanka kovos su virusais. Taip kad pralaimėsi, prarasi viską. Išeisi nuogas ir basas. Tavo amžiuje ir dar finansinės krizės metu karantino sąlygomis tavo gyvenimui galas.“. Jis pagalvojo, kad vien nuo tokio kankinančio galo vizijos jam dingsta bet koks noras gyventi. Todėl į dėtuvę įdėjo ketvirtą šovinį.
Apie jame vykstančią kovą tarp infantilumu grįsto šliaužiančio liberalistinio egoizmo ir konservatoriaus atsakomybės savo artimui išsižadant savęs, šia tema diskutuoti su savimi jis kategoriškai atsisakė. Tiesiog ryžtingai įspraudė penktą šovinį į dėtuvę.
Jis vėl užmetė akį į internetą. Ten raudonomis raidėmis mirgėjo naujausi tyrimai rodantys, kad Lietuvos gyventojai yra laimingiausi iš visų Baltijos šalių gyventojų. Bet kaip ši žinia dera su faktu, jog mūsų šalyje tūkstančiui gyventojų tenka didžiausia kalinių ir žmogžudysčių dalis visoje Europoje, o savižudybėmis pirmaujame pasaulyje? Akivaizdu, juk sėdi jis pats su savo 44 kalibro pistoletu 44 Auto Mag, šovinių dėtuve ir aštuoniais (10,9 mm) šoviniais. „Nėra ko cackintis“, pasakė jis sau ir į dėtuvę jis įgrūdo šeštą šovinį.
Kiek pamąstęs, pritrenktas tokios nepadorios statistikos rodančios džiugią Lietuvos padėtį (už kurią sau garbę tikrai prisiims valdančioji koalicija), jis iš susijaudinimo virpančiais pirštais sugrūdo visus likusius šovinius į dėtuvę. Užtaisė pistoletą. Įrėmė jį sau į smilkinį. Spėjo pagalvoti, kad visų šovinių nespės sunaudoti, nes mirs nuo pirmo. Pagalvojo, kad reikėtų palikti testamentą potencialiems savižudžiams ten nurodant, kaip panaudoti likusius šovinius. Pagalvojo, kad solidarumo vardan reikėtų jiems palikti ir draugiškai, maloniai nuteikiantį pilną optimizmo eilėraštį. Skambėtų taip: „Ramybė / Pilna prisiminimų, šviesių vaizdų ir žodžių patale (lyg gerų draugų rate), prigulęs pailsėsiu / Vieta šilta / Jau laikas šypsosi šalia ir kaulėtu pirštu į amžinybę kviečia / Gale, galų gale šviesa“. Jau norėjo imti popieriaus lapą. Tačiau jo ranka tvirtai įsikibusi laikė pistoletą, o rodomasis pirštas liečiantis pistoleto gaiduką atsisakė paklusti. Pirštas nusprendė, kad jo nenormaliam savininkui normalus gyvenimas taptų tikra savižudybe. Todėl nuspaudė gaiduką.
Epilogas
– Labas rytas, žmonele mano, meiliai pasakė jis pamatęs ją triūsiant virtuvėje. Ateinu tavęs apkabinti.
– Ar rankas plovei?
– Bet, kad aš savimi neužsiiminėjau. Prisiekiu visais šventaisiais, skaityk mano lūpas: aš Jo neliečiau...
– Kas tave žino... Tik ką blogai informuotas sveikatos apsaugos ministras pranešė, kad net ir ten koronavirusą atrado.
– Tai ar man dabar nusišauti?