Ar žinote tokia dainelę „Vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers!“? Be abejo žinote. Maukia sau vyriškai be jokio gėdos jausmo, dainuoja per visą Lietuvą. „O, vat čia tai vyrai!“ daužosi sau krutinėn. Bet jeigu dainelės vyrus pakeistume moterimis? Tuojau atsitrenktume į tylos sieną. Apie garsių vyrų žmonas alkoholikes – nė žodžio. Apie jas nekalbama. Gražuolė lietuvaitė baltai švytinčio dvaro rūtų darželyje su buteliu samanės rankoje? Neįmanoma.
Tad apie karą šeimoje. Mano buvęs vyras taip pat yra garsus, bent jau įsivaizdavo esantis. Nepatyręs tiesiog negali įsivaizduoti gyvenimo, kuriame kas dieną triniesi su garsiu žmogumi. Primadona. Scenos žvaigždė. Pasaulio bamba. Tokiam puikybė kaip nuodėmė neegzistuoja. Jis tarsi skrajoja nuolatinėje išskirtinumo būklėje. Jo erdvėje kažkokia niekam nežinoma, bet būtinai gražuolė žmona egzistuoja tik tiek, kiek reikia paduoti švarias kojines, plauti tualetus, valyti snarglius kūdikiams, kuriuos jis mato kaip dar vieną neišvengiamą blogį. Juk reikia vaidinti tobulą šeimą televizijų žiūrovams. Tomis akimirkomis žmona privalo apsirengti pagal naujausios mados klyksmą ir atrodyti nepriekaištingai lyg kokia Kauno pupytė. Beje pastarosios dailumas anei pinigai neišgelbėjo jos vyro nuo kulkos į kaktą. Atleiskite man, bet gal šis siaubingas įvykis moteriškei taps geresnio gyvenimo pradžia?
Taigi, kai metų metus esi priversta vaidinti spektaklį, galiausiai, žiūrėdama savo vyrui į akis, mintyse tvoji jam atsivėdėjusi per besišypsantį jo snukį tikėdamasi, kad tavo minčių niekas neišgirs. Taip bemąstydama „švyti“ ir plačiai šypsaisi prieš televizijos kamerą. Grįžusi namo, pasitrauki tyliai prie reprezentacinio baro svetainėje, griebi stiklą geriausio Bourgogne vyno Romanée Conti Grand Cru 1975 domaine de la Romanée Conti, (kaina apie aštuoni tūkstančiai eurų už septynis šimtus penkiasdešimt ml) ir išmauki jausdama piktą pasitenkinimą. Ir taip, nepastebimai, butelio turinys kasdien senka. Tada pereini prie Macallan – Exceptional Single Cask 2018. Vieno litro kaina – šimtas tūkstančių eurų. Tai toks viskis, kuris lašinamas pipetėmis. Gerai jau gerai, juokauju – tokių turtuolių Lietuvoje su žiburių nesurasi. Bet juk žmogaus bukumas nuo piniginės dydžio nepriklauso. Paprastai gyvenimu nepatenkinta žmona besimurkdanti garsaus vyro šešėlyje pila sau į gerklę visiems prieinamą vynelį, pigų viskį arba dar pigesnę degtinę. Nors save vis dar kažkiek gerbianti moteriškė degtinės neliečia. Nes ji – riba, kurią peržengusi virsi apsišlapinusia bomžiene.
Kartą, po tokios laimingos šeimos sesijos televizijos studijoje, grįžusi į namus prisėdau su vyno taure rankoje. Ta taurė kažkaip savaime vis atsirasdavo tada, kai vyras jau knarkia, o vaikai seniai sapnuoja savo šviesius sapnelius. Ant stalo gulėjo žurnalas propaguojantis laimingą šeimą. Naudoju jį kaip špargalkę prieš kalbėdama kokteilių vakarėliuose apie laimę šeimoje. Lyg kažkieno nurodymu atverčiau vietą, kurios nebuvau mačiusi. Ten – klausimynas: „Su kokiomis destruktyvių santykių apraiškomis dažniausiai esate susidūrusi namuose? Kaip dažnai tai vyko/vyksta?“. Žmonių kalba autorius klausia, kokie tavo santykiai su tavo vyru ir jo aplinka. Aš bent taip supratau ir nedelsdama pritaikiau sau:
Ar tavo vyras turi meilužę, o gal tu įtari neištikimybę? Taip? Ne?
Ar jis verčia užsiimti seksu prieš tavo valią, o gal seksualiai priekabiauja? Taip? Ne?
Ar buvai neteisingai kaltinama, žeminama kitų akivaizdoje, dėl ko nukentėjo tavo reputacija ir pasitikėjimas savimi? Taip? Ne?
Ar ant tavęs garsiai šaukė, vartojo įžeidžiančius žodžius? Taip? Ne?
Ar tau buvo grasinama panaudoti smurtą ir/arba jis buvo panaudotas? Taip? Ne?
Ar sulaukei patyčių dėl išvaizdos, sveikatos būklės, kalbos, eisenos? Taip? Ne?
Kaip dažnai esi patyrusi skaudinantį vyro elgesį? Kartais? Dažnai?
Ar patyrei apkalbas, ar apie tave buvo skleidžiami gandai? Taip? Ne?
Ar jauteisi vieniša, nes kiti tavęs šalinosi, vengė bendrauti? Taip? Ne?
Į visus klausimus atsakiau „Taip“. Į klausimą, ar patyriau skaudinantį vyro elgesį, atsakiau – visuomet! Psichologai tokiu atveju pataria kalbėtis su vyru, bet mūsų atveju ta misija buvo neįmanoma. Tik pradėjus kalbą, tuojau vyras ją nutraukdavo aiškindamas, kad viskas šeimoje tvarkoje, kad namai gražūs, jis uždirba tiek, kad gražiausios moterys kristų po jo kojomis. Taip kad, vaikeli, (taip jis kreipdavosi į mane „vaikeli“), džiaukis gyvenimu ir nesuk man smegenų. Anot jo, viskas iš neturėjimo ką veikti: „Geriau būtum man už viską dėkinga ir lovoje bent kartą per mėnesį sužaistum Kama sutra. Jau taip senai mačiau tave su gundančiais apatiniais, ypač su tomis kelnaitėmis, kuriose putė neuždengta. Ar tu, kai vaikai miega, negali tiesiog ateiti visa tokia ištaiginga, kvepianti, geidžianti lyg kokia elitinė prostitutė?“. Žinoma, jis dievagojasi, kad yra man ištikimas, o apie prostitutes tėra tik girdėjęs ar skaitęs. Tokių žinių esą reikalaująs elementarus išsilavinimas. „Tu, vaikeli, vis vaikštai susivėlusi it kūtvėla, smirdi alkoholiu, gal sumažink dozę? Neduok Dieve, dar tapsi alkoholike. Pažįstu ne vieno savo draugelio žmoną tapusią alkoholike. Žinai, verslo vyrai užsiėmę nuo ryto iki vakaro vardan laimingos šeimos. Jie per daug jas lepina, žinai, todėl jos neturi ką veikti“.
Klausydamasi jo eilinio „argumento“ apie neturėjimą ką veikti, buvau pasiryžusi suvaryti į jį didžiausią virtuvinį peilį, nudirti odą taip, kaip jis tai darė medžioklėje kartu su garsiais vyrais: keliais pjūviais numauna stirnos kailį. Mačiau. Nusigręžusi vėmiau. Tas argumentas sunaikino manyje paskutinį norą aukotis jam lovoje ir vaidinat tą jo elitinę prostitutę. Puikiai žinau, ką jos, vaidindamos ir dulkinamos, galvoja: „Greičiau, idiote, baik, mokėk mano porą tūkstančių eurų“. Aš, regis, jau senai tapau elitine prostitute, jo asmenine verge, jo tarnaite. Skirtumas tik, kad jis laikė mane savo žmona. Juk stalčiuje gulėjo mūsų vedybų dokumentas.
Vakaras, kai visi sumigę, būdavo mano atsipalaidavimo akimirkos. Tuo metu nereikėjo bijoti būti pagautai su taure rankose. Ypač po neplanuotų vakarėlių namuose. Mane siutino vyro nesiskaitymas su manimi, mano laiku sau. Dažnai jis net nesiteikdavo pranešti, kada mūsų namuose pasirodys svetimų žmogėnų gauja. Kartais tiesiog informuodavo, kad tuojau ateis penki, šeši arba net dešimt kostiumuotų jo draugų su žmonomis ar meilužėmis, nesuprasi. Mane tas dirgino, biesino, varė iš proto – turiu staiga viską mesti ir bėgti priimti jo svečių. Tas džiaugiasi, maivosi, aš, tuo tarpu, dirbu padavėja – tam kavutės, tam vynelio... Taip, šypsena iki ausų, rankose tai buteliai, tai užkanda. Senajame Testamente, Patarlių knygoje sakoma maždaug taip: vyras džiaugiasi kviesdamas svečius į namus, o moteris pyksta. Šios kelių tūkstantmečių išminties vyrai neturėtų ignoruoti, bet, deja, šiuolaikiniai vyrai netapo supratingesni.
Dar labiau pažeminta pasijusdavau sužinojusi, kad namuose pasirodys eilinė televizijos filmavimo grupė. Tikslas – interviu su mano superiniu vyru. Tas, prieš atvykstant paparaciams, tapdavo rentgenu, mikroskopu matančiu kiekvieną dulkelę, kiekvieną dėmelę ant lango ar veidrodžio stiklo. Perbraukdavo pirštu lentyną ir kišdavo man į akis šaukdamas, kad jau visai nieko neveikiu, tik vyną siurbčioju visą dieną. Šaukė, kad jeigu jis dirbtų kaip aš, būtume jau senai ubagais išėję.
Įdomiausia tai, kad iki žurnalistų vizito tvarka namuose jam visai nerūpėjo. Kojinės ant sofos, kojinės prie televizoriaus ir vos ne kabančios ant lempos – viskas „dzin“. Bet štai atvykstant žurnalistams, jame atsiverdavo giliai paslėpta pedanto dvasia. Nors ką tik jis pats net sviesto nesugebėdavo susirasti (ką jau kalbėti apie švarius marškinius), kaip mat pasijusdavo tikruoju šeimininku ir tvarkdariu – turėjau griūdama pulti ir blizginti namus. Atėjus žurnalistams jis tuojau suspindėdavo žvaigžde, sodindavo mane prie šono, paimdavo meiliai už rankos, suokdavo apie mūsų nepaprastai laimingą šeimą. Šypsodavausi per sukąstus dantis, keikiausi mintyse visais rusiškais ir lietuviškais triaukščiais matais, nekantriai laukdavau farso pabaigos. Jam pasibaigus, puldavau į vonią, kurioje turėjau paslėpusi vyno (slėpdavau visur, kur tik buvo įmanoma), vienu ypu išmaukdavau taurę. Kad neliktų kvapo pasipurkšdavau burnos skysčio. Išeidama iš vonios užsimaukšlindavau laimingos žmonos kaukę, nors rankos, man einant pro medžioklinių ginklų spintą, pačios tiesėsi į dvivamzdį. Jau nebežinojau, ką pirmiau norėjau nudėti – jį ar save pačią...
Pagaliau, vieną vakarą, guldydama vaikelius pajutau, kad…. viskas. Riba. Gyventi taip daugiau negaliu. Netgi dėl jų, pačių brangiausių savo vaikų. O gal kad būtent DĖL JŲ privalau gelbėti save. Tą akimirką kažkaip skaudžiai suvokiau, kad, jeigu viskas liks kaip buvę, galas neišvengiamas. Pasiekiau ribą, už kurios prasidės beribė tamsa, apgaubsianti mane visą. Paglosčiusi miegančius vaikelius tvirtai nusprendžiau gelbėtis – visomis išgalėmis, vardan vaikų ir mano senų tėvų, kuriems aš buvau visa paguoda.
Jau kitą dieną padaviau skyryboms. Kaip reagavo vyras? Nebenoriu prisiminti. Po pusės metų tapau laisva nuo to sumauto savimylos. Man tiesiog pasisekė, kad turėjau kur išsikraustyti kartu su vaikais ir mums nereikėjo kautis dėl namo – nusprendėme jį parduoti. Atsisakiau ir alkoholio. Į burną neimu, nors liūdesio akimirką tikrai maga. Ne, tvirtai nusprendžiau. Toks mūsų beveik holivudinis happy end-as.