Atidaviau beveik visą turėtą kosmetiką, išsitryniau manikiūrininkės numerį – iš manęs to stereotipinio moteriškumo ir standartinio plavinėjimo po grožio salonus liko tik elementarūs vizitai pas kirpėją. Ne, neįstojau į kraštutinių feminisčių gretas ir nemėginau sukelti revoliucijos – man paprasčiausiai pasidarė gaila laiko. Nors aplink matau ponias ir paneles, kurių ragai ir nagai visada tobulai sutvarkyti, man to laiko kaip nelieka, taip nelieka. Galvoju – ar čia aš nenormali, ar mano laikrodis per parą parodo mažiau valandų. Atsisėdau ir paskaičiavau. Tada dar sykį suskaičiavau ir supratau, kad čia yra visiškas kosmosas. Neabejoju, nustebins ir jus.
Pradėsiu nuo skaičiavimo metodo. Susirašiau esmines procedūras, kas kiek laiko reikia daryti atnaujinimą ar korekciją, kokia jų trukmė, pridėjau valandą nuvažiavimui į grožio saloną ir atgal. Taip, šis matavimas nėra tikslus – kai kurios renkasi kirpyklą pirmame savo daugiabučio aukšte, kitos pas geriausią meistrę gali važiuoti ir į kitą miestą, vieniems pavyksta susiderinti patogiu laiku, kiti tūkstančius sekundžių leidžia kamščiuose. Bet kuriuo atveju, tikiu, kad pusvalandukas pirmyn ir dar tiek pat atgal, ypač gyvenant didemiestyje, yra gana logiškas laikas.
Atrinkusi „esmines“ procedūras taip pat negarantuoju visiško tikslumo. Išrašiau šešias, galbūt populiariausias. Sau asmeniškai galite kažką atimti ar prijungti: veido valymus, masažus, įsivyniojimus, keratinus, injekcijas, lazeriukus, dantų higienas, balinimus, soliariumus, plaukų priauginimus, sporto klubus ir t.t.
Mano atrinktos procedūros, jų trukmė ir laikas, po kurio logiška daryti korekciją:
- Manikiūras (1,5 val., korekcija po 21 d.).
- Pedikiūras (1,5 val., korekcija po 31 d.).
- Kirpimas su dažymu (3 val., korekcija po 62 d.).
- Antakių dažymas (1 val., korekcija po 21 d.).
- Blakstienų priauginimas (2 val., korekcija po 21 d.)
- Depiliacija nuo blakstienų žemyn (2 val., pakartojimas po 21 d.).
Kol kas atrodo visai normaliai? Palaukite. Kaip minėjau, skaičiuoju kartus per metus, pridedu 1 valandą kelionei pirmyn ir atgal. Žinot, kas gavosi? Daugiau nei 235 val. Du-šimtai-trisdešimt-penkios-valandos per metus.
Mano rasti 2012 m. skaičiai apie lietuvių skaitymą rodo, kad suaugusieji per metus vidutiniškai skaito apie 103 val. Daugiau nei dvigubai mažiau, nei ponios ir panelės praleidžia grožio puoselėjimui. Ir čia net ne apie tas, kurios kas rytą darosi profesionalų makiažą ir šukuoseną! Ok, valandos gal neskamba taip baisiai, pamėginsiu dar aiškiau. Tai yra kiek daugiau nei 29 darbo dienos. Mėnesyje vidutiniškai būna 21 darbo diena. Gaunasi, kad grožio procedūroms skiriame daugiau nei vieną mėnesį darbo per metus.
Sakysit, kad blakstučių reguliariai nesiauginate, bet kiekviena į mano parinktų grožio procedūrų sąrašą galime pridėti tas kitas, kurios net nebūtinai skirtos grožiui (dantų higiena, veido valymai...), kai kurios gali balansuoti ant grožio ir būtinybės ribos (šešioliktų sezoninių batelių rinkimasis), o dar net nepradėjau kalbėti apie sporto klubus... Vis dėlto, faktas lieka faktu – gali būti, kad moterys, kurios neretai pavadinamos „susitvarkiusiomis“, su grožio specialistais prabendrauja daugiau, nei su savo tėvais. Gal net vaikais.
Sėdžiu dabar ir svarstau, ar noriu būti „susitvarkiusi“. Skamba kaip ir neblogai, kam nepatiktų nuolat puikiai atrodyti, bet ant lėkštutės jau dedu šitą nesuvokiamą laiko kiekį. Tik dabar iki galo suvokiu posakio „grožis reikalauja aukų“ prasmę. Ne apie ašarėlę per depiliaciją ar paskaudusį kaklą kirpyklos kriauklėje. Čia apie mėnesį gryno darbo laiko. Visai nebūtinai sutaupytą nuo grožio procedūrų laiką skirtumėte darbui ir taip nejučiom užsidirbtumėte tą tryliktą atlyginimą (tiesa, jį gal pavyktų sukaupti vien neišleidžiant kartais labai didelių pinigų procedūroms).
Gal tos valandos būtų laikui su artimais žmonėmis, o gal miegui, o gal investuotume jas į tvaresnį savęs gražinimą. Įsivaizduokite, jei tiek laiko per metus skirtume savo asmeniniam ar profesiniam tobulėjimui? Jei patrigubintume laiką, kurį praleidžiame prie knygų? Ne, ne visi vyrai prasmingai išnaudoja laiką, kurio jiems netenka praleisti pas manikiūrininkę. Ne, ne visos moterys į jį iškeičia knygas. Man tik smalsu – gal iš tiesų kas savaitę nejučiom renkamės tarp gražių ir protingų, „susitvarkiusių“ ar patobulėjusių. Ar pailsėjusių. Ar laimingų. Kaip jau pavyksta – taip.