Manau, kad mūsų švietimo sistema yra atsidūrusi šizofreniškame būvyje, t. y. pasiklydusi tarp dviejų plotmių – postmodernaus neapibrėžtumo ir modernaus, centralizuoti ir kontroliuoti linkusio mąstymo. Puiki tokio šizofreniškumo iliustracija yra išorinis mokyklų auditas: sukurta lentelė, į kurią bandoma sutraukti ugdymo procesą. Pamokoje reikalaujama postmodernios įvairovės ir ekspromto – individualizavimo ir diferencijavimo, refleksijos, vertinimo ir įsivertinimo, tačiau kiekvieną pamokos minutę reikia pagal tam tikrą struktūrą suplanuoti. Tačiau prieš ką nors keisdami turime atsakyti į esminį klausimą, ar dar tikime, kad žmogus yra ne tik subjektas (rinkos procesų ar kokios nors ideologijos pavergtas žmogus), bet asmenybė. Taip, kalbu kaip moralistas, bet, kalbant apie švietimą, šių klausimų išvengti negalima. Postmodernus reliatyvizmas, kad nereikia prasmės centro ar universalaus vertybinio pamato, negali mums padėti rasti išeities.
Jeigu paauglius paliekame postmoderniame chaose, jie iš jo patys neišeis ir savarankiški netaps. Jeigu apkrauname tik faktų kalimu ir privalomomis pilietinėmis idėjomis, tuomet jiems taip pat nepavyks tapti sąmoningomis ir laisvomis asmenybėmis. Švietimas turi būti ne indoktrinuojantis ar paruošiantis būti darbo funkcija, o perduodantis žinias, būtinas susigaudyti pasaulyje, ir kartu lavinantis analitinius interpretacinius gebėjimus, kurie padeda kritiškai mąstyti ir susikurti savo vertybinį stuburą. Jei nors vieno iš šių elementų (žinių, gebėjimų ar vertybinių nuostatų) trūks, švietimas bus nevisavertiškas. Tad ką gi daryti?
Vargu ar paneigiama mintis, kad švietimo politika privalo būti siejama su visuomenės raidos procesais. Atsižvelgiant į pokyčius, vykstančius visuomenėje, reikia kurti ir naujus švietimo modelius. Juk švietimas – tiek bendrasis, tiek universitetinis – turi ruošti žmogų tikrovei: duoti tai, kas bus pritaikoma realiame gyvenime. Norėdami apibrėžti, kokia ta šiandieninė tikrovė, pereiname į ją tyrinėjančių kultūrologijos ir sociologijos erdvę. Joje kyla labai įdomus, bet sudėtingas klausimas: koks švietimo (pirmiausia kalbu apie mokyklinį) tikslas postmodernioje epochoje?
Šį klausimą kelti mane įkvėpė ir neseniai viešojoje erdvėje pasirodęs filosofo Gintauto Mažeikio straipsnis apie tai, kad Lietuva nėra postmoderni šalis. Filosofas gina postmodernybę kaip laisvės ir įvairovės manifestaciją bei priešina ją su modernybe, kuri pagrįsta centralizavimu, galia. Anot jo, modernybė konfliktuoja su postmodernizmu, nes iškelia „vertybių ansamblius“ (pvz., nacionalinė valstybė, norminė kalba) ir didžiąsias programas (pvz., gerovės valstybės) ir tokiu būdu diegia vienodumą (pvz., visi turi kalbėti vienoda, taisyklinga kalba). Mažeikio teigimu, svarbu ne diegti universalias vertybes, o „kurti pasitenkinimo būkles ir stilius“ , kurios atitiktų individo ar atskirų grupių poreikius. Skirtumą tarp modernybės ir postmodernybės galima apibrėžti ir kaip skirtį tarp centralizavimo (viskas kontroliuojama iš vieno centro pagal vieną standartą) ir decentralizavimo (universalaus centro nėra, todėl nėra ir visus vienijančių tiesų).
Postmodernybės įkarštyje buvo paskelbta ir žmogaus-subjekto mirtis. Tai reiškia, kad polinkis žmogų apibrėžti pagal tam tikrą ideologiją turi būti užgesintas, nes gali lemti tam tikrų ideologijų iškilimą ir sukelti tragiškas pasekmes (žmonių pavertimas nacistinės ar komunistinės ideologijos subjektais lėmė Antrąjį pasaulinį karą). Manau, kad mūsų švietimo sistema yra atsidūrusi šizofreniškame būvyje, t.y. pasiklydusi tarp šių dviejų plotmių – postmodernaus neapibrėžtumo ir modernaus, centralizuoti ir kontroliuoti linkusio mąstymo.
Puiki tokio šizofreniškumo iliustracija yra išorinis mokyklų auditas: sukurta lentelė, į kurią bandoma sutraukti ugdymo procesą. Ši lentelė – modernaus polinkio kontroliuoti (šiuo atveju – pamoką organizuoti pagal ministerijos įsivaizdavimą, kas yra kokybiška pamoka) išraiška. Vis dėlto ja tikrinami labai postmodernūs dalykai – kaip decentruojamas ugdymo procesas. Mokytoją svarbu patraukti iš ugdymo proceso centro, nes jis riboja mokinio savivaldumą: prasta pamoka, jei mokytojas didžiąją dalį skaito paskaitą (linijinis mokymas, kai mokytojas perduoda žinias mokiniams, lems žemą pamokos įvertinimą). Taigi, pamokoje reikalaujama postmodernios įvairovės ir ekspromto – individualizavimo ir diferencijavimo, refleksijos, vertinimo ir įsivertinimo, tačiau kiekvieną pamokos minutę reikia pagal tam tikrą struktūrą suplanuoti.
Pagrįstai galima kalbėti ir apie dar vieną modernaus centralizavimo formą – idėjinį įrėminimą (pilietiško subjekto kūrimą). Pagal ugdymo turinio atnaujinimo gaires, reikės (čia svarbiausia humanitarams) išmatuoti, ar vaikas myli tėvynę ir brangina savo kultūrą. Išmatuoti tai sunku, mat meilė ir branginimas turi daug raiškos formų, bet mokyklinis ugdymas privalo turėti objektyvius kriterijus. Tad galima spėti, kad bus sukurtos tam tikros klišės, pagal kurias bus sprendžiama, kiek tas vaikas myli tėvynę ir brangina kultūrą (jeigu mokinys nenueis į mokyklos organizuojamą Sausio 13-osios minėjimą ir neatneš tėvų pažymos, kad buvo minėjime su šeima, greičiausiai bus priskirtas prie mažiau mylinčių tėvynę).
Kad toks (pa)sąmoningas siekis sprausti į idėjinius rėmus tikrai stiprus, galime matyti ir iš neseniai vykusios Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados. 11–12 kl. mokiniams buvo skirta tema „Kokias vertybes ugdo žemdirbiška kultūra?“ Prašoma pasamprotauti, kokius jausmus ir lietuvių ypatumus ugdo žemdirbiška kultūra ir gyvenimas gamtos ritmu. Objektyviai žvelgiant, tiesiog prašoma pasamprotauti apie tam tikrą kultūros-literatūros objektą. Jokio formalaus apribojimo reikšti nuomonę nėra. Vis dėlto mokiniams kaip orientyras pateikiamas Marcelijaus Martinaičio tekstas, idealizuojantis žemdirbišką gyvenseną. Atkreipčiau dėmesį, kad mokiniai 9 kl. skaitė Ričardo Gavelio romano „Jauno žmogaus memuarai“ ištrauką, kurioje ironiškai kalbama apie žemdirbių tautą ir „visus bejėgiškumo siaubus: santūrumą, nuolankumą, atsargumą“. Vis dėlto tiesioginio skatinimo leistis į polemiką nėra, tad susidaro įspūdis, kad mokiniai vienpusiškai orientuojami žemdirbišką kultūrą sakralizuoti. Tokiu būdu aiškus ir orientyras, kaip turime ugdyti gabiausius vaikus: ne mokyti interpretuoti, o mokyti reprodukuoti kultūros kanoną.
Tokie kontrolės pavyzdžiai leidžia kalbėti ir apie hierarchinį švietimo valdymo modelį: tie, kas turi galią formuoti švietimo politiką, ima spręsti, kaip turi mąstyti ir elgtis kiti. Tai daroma pasitelkiant ir ugdymo programas, ir konkursus, ir, žinoma, stiprinant atskaitomybę: mokytojai atsiskaito vadovams, vadovai – savivaldybių skyriams ir merams bei ministerijai. Mat visi verčiasi per galvą dėl reitingų ir krepšelių. Oficialiai deklaruojamas bendradarbiavimas ir bendruomeniškumas, tačiau naudojamos „vertikalaus spaudimo“ priemonės. Didžioji dalis jų gerai užmaskuotos. O gal netgi ir neįsisąmonintos.
Negalima pamiršti ir dar vieno svarbaus aspekto. Modernioje visuomenėje, kuri žmogų vertina kaip gaminimo ir vartojimo funkciją, švietimas turi išmokyti gaminti, kad būtų ką vartoti. Iš čia ateina ir verslininkų įsitikinimas, kad švietimo tikslas yra pasiruošti 4-tajai pramonės revoliucijai (nors taip švietimas paverčiamas tik darbo jėgos ruošimu, o žmogus – tik žmogiškaisiais ištekliais). Tai verčia į mokyklą žvelgti kaip į paslaugos teikėją, o į mokytoją – kaip į samdomą darbininką, gaminantį produktą darbo rinkai. Iš verslo ateina ir mokyklų tinklo efektyvumo supratimas, ir studijų programų rentabilumo kriterijus. Dar kartą visi verčiasi per galvą dėl reitingų ir krepšelių.
Akivaizdu, kad kol kas dreifuojame kaip tas Odisėjas tarp Scilės ir Charibdės: iš vienos pusės – įvairovės siekis ir noras liberalizuotis iki savivaldaus mokinio, iš kitos pusės – kontrolė, siekis formuoti valstybininkams ir verslui reikiamą žmogų. Manau, norėdami išsigydyti šią šizofreniją turime įsigilinti į šiuolaikines tendencijas ir išsigryninti, ką verta pasilikti iš modernybės ir kaip prisiderinti prie postmodernios realybės.
Naujosios technologijos, dirbtinis intelektas, keičiantis žmones darbo rinkoje, neaprėpiamas informacijos srautas, vartotojiškumas, demokratijos krizė, ekologinė krizė, genų inžinerija – tai šiuolaikinė tikrovė, kurios ignoruoti negali švietimo sistema. Mūsų vaikams kyla sudėtingos, mums patiems menkai tepažįstamos etinės ir egzistencinės problemos, o, kaip rodo tarptautiniai PISA tyrimai, jie net skaityti kokybiškai nemoka. Akivaizdu, kad būtina ugdyti analitinį-kritinį mąstymą ir interpretacinius gebėjimus, kad jaunas žmogus įvairovės pasaulyje būtų ne funkcija, o aktyvus dalyvis.
Tačiau prieš ką nors keisdami turime atsakyti į esminį klausimą, ar dar tikime, kad žmogus yra ne tik subjektas (rinkos procesų ar kokios nors ideologijos pavergtas žmogus), bet asmenybė. Taip, kalbu kaip moralistas, bet, kalbant apie švietimą, šių klausimų išvengti negalima. Postmodernus reliatyvizmas, kad nereikia prasmės centro ar universalaus vertybinio pamato, negali mums padėti rasti išeities. Vertybinių hierarchijų ištrynimas blokštų į kraštutinumą: banalybė, lėkštumas ir primityvumas reliatyvizmo kontekste neturėtų būti vertinami negatyviai, nes nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad toks „pasitenkinimo stilius“ prastesnis už kitus. Man imponuoja gana moralistiška filosofės Julijos Kritevos mintis, kad šiais laikais kaip niekad reikia ugdyti maišto kultūrą – maišto prieš laisvę atimti grasinančias ideologijas ir kartu maišto prieš banalybę bei lėkštumą, ateinančius su vartotojiška kultūra. Tad būtina sutarti, kad yra universalus vertybinis pamatas, ant kurio statomas švietimas: taika, laisvė, pagarba bei atsakomybė. Be šių vertybių neįmanoma nei kultūra, nei civilizacija apskritai. Taip, akivaizdu, kad nėra lengva susitarti dėl šių vertybių turinio, todėl būtina ugdyti analitinį mąstymą ir interpretacinius gebėjimus, kad šios vertybinės nuostatos nevirstų neapykanta ar neatsakingu tradicijos griovimu.
Nors šiuo metu intensyviai kalbama apie visiškai naujo švietimo poreikį, mat pasaulis pasikeitė ir švietimas turi atitikti jo poreikius, vis dėlto kaita vyko ir iki mūsų. Esame dideli narcizai, jei galvojame, kad per kelis dešimtmečius tapome kažkokiais superžmonėmis, kurie sukūrė visiškai naują civilizaciją. Pasaulis pasikeitė, bet milijonais metų matuojama evoliucija tik pasijuoktų iš samprotavimų, kad žmogaus smegenys per dešimtmečius taip pakito, kad „naujoms smegenims“ reikia naujo švietimo. Tai mitai milijonus kainuojančioms reformoms užkurti. Švietimo prioritetai visada liks tie patys – neleisti lėkštumui ir barbariškumui pavergti žmogaus proto. Jeigu paauglius paliekame postmoderniame chaose, jie iš jo patys neišeis ir savarankiški netaps. Jeigu apkrauname tik faktų kalimu ir privalomomis pilietinėmis idėjomis, tuomet jiems taip pat nepavyks tapti sąmoningomis ir laisvomis asmenybėmis. Švietimas turi būti ne indoktrinuojantis ar paruošiantis būti darbo funkcija, o perduodantis žinias, būtinas susigaudyti pasaulyje, ir kartu lavinantis analitinius interpretacinius gebėjimus, kurie padeda kritiškai mąstyti ir susikurti savo vertybinį stuburą. Jei nors vieno iš šių elementų (žinių, gebėjimų ar vertybinių nuostatų) trūks, švietimas bus nevisavertiškas.
Tai kodėl gi reikalingas švietimas? Tęsiu moralisto kalbą: kad jaunas žmogus vaduotųsi iš proto nesavarankiškumo, kad gebėtų atsispirti lėkštumo, apatijos, primityvumo ir konformizmo „kultūrai“, kad būtų laisvas veikti pagal savo sąžinę ir, panaudodamas mokykloje bei universitete įgytus gebėjimus savo gerovei kurti, nepamirštų atsakomybės už kultūrą, kitus žmones, gamtinę aplinką. Taip, nieko naujo – tai humanistinės pedagogikos pamatinės tiesos. Ir švietimą krečia viena nesėkminga reforma po kitos būtent dėl to, kad nesugebama jų įsisąmoninti ir realizuoti. Kodėl nesugebame? Nes trūksta valios tikėti ir keistis. Tikėti, kad švietimas turi humanistinę misiją ugdyti ne mokinius-funkcijas, o savarankiškai mąstančias asmenybes. Keistis ir sugriauti hierarchinius ryšius tarp švietimo institucijų ir bendruomenės narių – laisvi, o ne valdomi ir bet kokiems aukštesnės valdžios sprendimams paklūstantys žmonės gali išugdyti laisvus ir savarankiškus žmones, pasiruošusius spręsti šiuolaikinio pasaulio iššūkius.