Ciocia Zita jaučiasi kompetentinga ir įgalinta nuspręsti, kas kaip turi jaustis. „Jau penkto vaiko susilaukė, kokia ji vargšė, vyras ją padarė reproduktore, namie uždarė, kaip jai jaustis?“ – apkalba daugiavaikę mamytę. Taip pat ciocia Zita kaipmat nuspręs, kaip reikia jaustis bevaikiams ar turintiems vieną vaiką žmonėms („vienas vaikas – ne vaikas, o jeigu kas nors jam atsitiks? – karkina“), tuoj nurodys kaip jaustis ploniems arba apkūniems žmonėms, blondinams ir brunetams ir t.t.
Tačiau pati ciocia Zita jaučiasi blogai; nuolat dejuoja, skundžiasi, burnoja. Neįtinka Zitai nei žmonės, nei kainos, nei gydytojai, nei pardavėjai – absoliučiai niekas. Štai vakar išplūdo troleibuse merginą, kuri užsisvajojusi nepasitraukė iš kelio ciociai Zitai. Labai ciocią įskaudino tai, kad mergina buvo užsisvajojusi, pasipuošusi: „Nemato kas po nosim, bernai tik rūpi, visa, žiūrėk, tik išsipuošusi, turbūt į pasimatymą eina, sėdėtų namie, mokytųsi nelaksčiusi“. O šiandien ciocia Zita prikabino prie kaimynės, kodėl nevalo laiptinės.
Tačiau Zita traukia Zitą. Geriausiai ciocia sutardavo su į save panašiomis moteriškėmis, kurios sėdi prie laiptinių ant suoliukų. Tai stebėtinai į Zitą panašios būtybės – nenusakomo amžiaus, nutįsusiais drabužiais, riebaluotais plaukais ir bukų žvilgsnių. Vienodi ir veidai – pilki, neišraiškingi, išsprogusios akys ir kietai sučiauptos lūpos su žemyn nueinančiais lūpų kampučiais – visai kaip pikti baibokai, kuriuos piešia vaikai vos išmokę rankose laikyti pieštuką.
Kiek tenka prisiminti, tokios ciocios zitos nuolat stebėdavo žmones ir juos apkalbinėdavo. Labiausiai rūpėdavo sužinoti kokį nors slepiamą dalyką: ar apie kokius nors nesutarimus šeimose, ar apie ligas. Sužinojusios jos „žinias“ išpūsdavo, pagražindavo ir perpasakodavo kaip kokią nors komediją, šokiruojantį trilerį. Praėjęs pro jas, tu apie save sužinodavai tiek, kad jei viską imtum į galvą, ši tiesiog neatlaikytų – sprogtų kaip pernokęs arbūzas. Negi jos neturi rūpesčių, namų ruošos darbų? Kodėl jos, būdamos iš stuomens ir iš liemens, drūtos kaip statinaitės moteriškės negali dirbti? Gyvena sau iš pašalpų, sėdi ant suoliukų, kojas madaruoja, saulėgrąžas spjaudo. Jei viena nueina žiūrėti savo serialo, kita atsisėda į jos vietą. Apkalbų rinkimas, liežuvavimas sėdint ant suoliuko ir laikant stabilią kupros padėtį – štai jų darbas. Ir labai rimtas, kad nėra kada net galvos išsiplauti.
Moteriškės sėdi ant suoliukų, nes jų gyvenimas, kurį jos buvo įpratusios gyventi, pasibaigė. Sugriuvo Sovietų sąjunga jau seniai, tuo pačiu sugriuvo ir jų nusistovėję įpročiai. Pratusios gyventi brežnevinėje stagnacijoje, jos kitaip jau nebemoka. Jos viena kitą darbe pakeisdavo, kad galėtų nueiti į parduotuvę nusipirkti ką tik ant prekystalio išmestų kelnaičių ir liemenėlių. Viena kitai pripirkdavo. Jos kartu eilėse stovėdavo prieš šventes prie bananų ir apelsinų, o ką veikti tuomet, jei ne apkalbinėti kitus? Juk kalbi apie tai, kas tau po nosim, ką tu matai. O ką šitos moterėlės matė? Tik savo kiemą. Galbūt retsykiais ir išvažiuodavo kur nors į kurią nors sąjungos šalį, bet tai įvykdavo kartą per dešimtmetį, o jei pasisekdavo – kartą per penkmetį. Vienintelė pramoga ir būdavo – išeiti į lauką ir atsisėsti ant suoliuko, pamalti liežuviu.
Žinoma, jei praeitis sumauta, ne priežastis gyventi dabar ta praeitimi. Tačiau tos moteriškės nelabai nori keistis, juk joms patinka būti nelaimingoms, surūgusioms – kitaip jos tiesiog nemoka. Belieka tik kaltinti kitus – visus tuos, kurie gyvena gerai. Galbūt nebūtinai gerai, bet geriau negu jos. Jos mano, kad iš jų jaunesni ir/ar sėkmingesni žmonės kalti dėl to, kad tokios ciocios nelaimingos. Jos labai pyksta ant tų žmonių, kurie džiaugiasi gyvenimu, kurie stengiasi susikurti tokį gyvenimą, kad prieš save ir prieš Dievą nebūtų gėda, kad galėtum pasakyti: padariau viską, kas mano valioje, pasistengiau tiek, kiek galėjau ir dar daugiau – juk dėl savęs ir dėl savo artimųjų gyvenu, negaliu gyvenimo leisti vėjais, negaliu trūnyti kaip koks kelmas ant suoliuko ir žiūrėti, kaip gyvenimas plazdena pro šalį, pro tą kiemo suoliuką.
Ciocia Zita labai pyksta, kam kiti žmonės išdrįsta gyventi taip, kaip patys nori, kaip supranta, taip, kaip jiems geriau, nors tai niekaip netilptų į ciocia-zitišką makaulę, kaip neišsiskiria pora, kuri nėra susituokusi arba tarp jų didelis amžiaus skirtumas, kodėl žmonės neina į darbą nuo 8 iki 17 val., bet sako, kad dirba, kodėl kažkas ima ir nusprendžia visiškai savarankiškai nusibelsti į kitą pasaulio kraštą ir, ciocios Zitos didžiai nuostabai, nenusisuka sprando... O jei kartais nusisuktų, tada ciocia Zita piktdžiugiškai sakytų: „Va, va, aš juk sakiau“. Nelaiminga Zita, nes jos sakymų ir pasakymų nelabai kas klauso, o juk taip norėtųsi ciociai, kad jos žodis būtų lemiamas.
Labai pikta ciociai Zitai, kad žmonės gyvena taip, kaip jie nori ir neatsiklausia jos, nepaklausia nuomonės. Ir kokia bėda ciociai, kad žmonės džiaugiasi gyvenimu. Visos zitos yra nelaimingos ir pyksta ant kitų, nes jos pačios nesugebėjo elgtis taip, kad gailėtųsi ne dėl to ką padarė, o dėl to, ko nepadarė. Jos neišdrįso elgtis taip, kaip geriau joms, jos nepasitikėjo niekada savimi. Ilgi baudžiavos amžiai bei 60 metų sovietinės okupacijos nepraėjo veltui. Juk buvo brukama baudžiavinė, o vėliau – sovietinė ideologija. Tu turėjai paklusti ponui, sistemai. Jei nors kiek išsiskirsi iš kitų, būsi ponui labiau matomas, jis duos su lazda tau per kuprą, baus už nepaklusnumą, geriau jau tyliai ramiai pratūnoti kamputyje.
Suoliukų karalienės, tame tarpe ir ciocia Zita, dabar mato kitokius žmones – laisvesnius, besimėgaujančius gyvenimu. Taip, joms pavydu, joms pikta. Jos yra vyresnės ir todėl mano, kad jau vien dėl amžiaus turi turėti privilegiją visus kitus mokyti, barti, apkalbinėti, o jei įmanytų, prisiskirtų sau ir tokią privilegiją, kaip ir bausti kitus, kurie negyvena taip, kaip tų bobelių supratimas rodo, kaip jos yra įpratusios. Jos niekaip nesuvokia, kad ta jų sovietinė praeitis ir patirtis nėra niekam vertinga. Ji yra graži tik toms pačioms sėdinėtojoms ir apkalbinėtojoms. Tada jos buvo jaunos, tada jos buvo galingos. Joms mieli tie prisiminimai, tačiau niekaip nesupranta, kad tai – tik jų pačių dalykas, jų pačių lobis ir prisiminimai. Kaip purtosi ir nervingai drebina smakrus ciocios Zitos, skaitydamos mano straipsnius apie sovietinės mokyklos ypatumus! Kaip jos burnoja, pamačiusios praskrendančius NATO naikintuvus. „Karinę bazę čia padarė,“ – bjauroja nelaimingoji Zita.
Kartais ciociai Zitai nurieda šykšti ašarėlė, ir sau išdrįsta pripažinti, kad galėjo gyventi ir kitaip, neiššvaistyti veltui savo gyvenimo, nors ir ne kokie laikai buvo. Bet juk reikėjo tada galvoti, sistema labiausiai ir laikėsi ant tokią šiaudadūšių parsidavėlių kaip ciocia Zita.