Kodėl Rusijos dujų šantažas greitai baigsis

Vladimiras Putinas, nuvykęs į Pekiną, be garsiojo memorandumo, nukreipto prieš „NATO plėtrą“, kartu su Kinijos vadovu Xi Jinpingu pasirašė ir papildomų 10 milijardų kubinių metrų dujų kasmečio tiekimo sutartį. Putinas deklaruoja, esą tokiu būdu diversifikuojamas dujų pardavimas, kad Rusija nebepriklausytų vien tik nuo tiekimo į Europą. Bet ar tikrai? Iki šiol Rusija Kinijai pirmuoju, jau nutiestu dujotiekiu „Sila Sibiri 1“ įsipareigojo tiekti apie 38 milijardus kubinių metrų dujų kasmet (kol kas sugeba tik apie 10 milijardų). Taigi, kuomet pradės veikti antrasis dujotiekis, iš viso bus apie 48 milijardai. Daug tai ar mažai?

Tai nėra esminis kiekis, ir tikrai nepadės visų dujų „permesti“ į Kiniją, net jei ir labai norėtųsi, nes į Europą dabar Rusija kasmet tiekia apie 200 milijardus kubinių metrų. Taigi, Rusija nuo dujų pardavimo Europai priklauso netgi labiau, nei kad pastaroji nuo dujų pirkimo iš Rusijos. 

Europa, nors ir labai priklausanti (kol kas) nuo dujų tiekimo iš Rusijos, turi kur kas daugiau kitų pardavėjų nei Rusija – pirkėjų (be Europos ir Kinijos, dar – Turkija, apie 10 milijardų kubų). Ir netgi būsimasis „Nord Stream 2“ tik dar labiau pririštų Rusiją prie Europos rinkos. 

Ta pasirašyta sutartis dėl papildomų dešimties milijardų kubinių metrų dujų tiekimo yra keista