Turbūt žinote tokį istorinį intelektinį sambūrį „Santara-Šviesa“? Jei ne, tai, trumpai tariant, 1954-aisiais į jį susibūrę išeiviai šviesuoliai rūpinosi, kad pasaulyje būtų daugiau Lietuvos; lig šiol ir Lietuvoje veikiąs sambūris siekia puoselėti lietuvybę, tautinę sąmonę ir kultūros raidą, brandą. Tad šiai priešinga dabartinė tautinė nesąmonė – kai per COVID-19 pandemiją ypatinga vieša kolektyvine elgsena yra it tyčia mažinama Lietuvos leidžiant jos žmonėms silpti ir mirti – prašosi pavadinama „Santara be šviesos“: ir istorinė konotacija aiški, ir sąskambis su ryškiausiomis COVID-19 raudonomis zonomis žėruojančia Santarų klinika Vilniuje, ir metafora, galvojant apie bendrabūvio tamsybes, pandeminę „ilgą ir tamsią žiemą“.
Santara – bendras susitarimas, darna, santalka – pandemijai įveikti formaliai egzistuoja vis perrašinėjamose nutarimuose ir taisyklėse. Tačiau praktiškai yra akivaizdu, kad nė patys politikai netiki tuo, ką kalba ir rašo: „Trūksta pilietinio sąmoningumo!“ Atseit valdo badydami pirštais vieni į kitus, užuot susitelkę stumdosi dėl portfelių ir ištrupina atsakomybę regionams, ir žuvis toliau pūva nuo galvos. Kol negresia baudos ir nepatruliuoja tvarkdariai, minios mielai sau relaksuoja ir vardan švento pliažo, krepšinio, eglutės, šopingo bei kitų ritualų leidžia plisti infekcijai, kai tūkstančiai galuojasi užsikrėtę ar silpsta dėl sustabdytų gydymo paslaugų, planinių operacijų. Tikėtina metus baigti stulbinamu nauju kapinynu: tūkstančiu mirusiųjų nuo COVID-19 ir kažin kiek tūkstančių kitokių ligonių, kurie mirė negydomi. Klaikus advento kalendorius: kasdien – po keliasdešimt mirčių, ligoninės perkimštos, medikai išsekę. Nauja pramoga – tikrinti, ar Lietuva jau pirmauja tarp labiausiai nusiaubtų Europos Sąjungos šalių, ar dar turi konkurenčių. Tokia santara – be šviesos. Gūduma, kapo tamsybė. Jos nebepermuši eglučių šviesuliukais.