Ji vieno Vilniaus mikrorajonų gyventojų grupėje kvietė tėvus palikti vaikus jos, pavadinkime, alternatyviame darželyje. Kai valstybės lygiu paskelbiama ekstremalioji padėtis, kai pasaulio sienos užsidarinėja ir kasdien paskelbiama vis apie daugiau koronaviruso aukų, kai mūsų sveikatos apsaugos ministras, o šiuo metu – Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas – paskelbia, kad draudžiamas „laisvalaikio, pramogų, sporto įstagų lankymas ir šių įstaigų veikla“.
Moteris kalbėjo apie bereikalingai skleidžiamą paniką. Ji galbūt nuoširdžiai tikėjo, kad siūlo tėveliams gerą sprendimą – kur palikti vaikus, kol jiems dar reikia į darbą. Antra galimybė – ji tiesiog pamatė nišą uždirbti daugiau pinigų ir ramia širdimi laukia pasimetusių tėvelių vaikučių, siūlydama jiems puikią vietą leisti laiką viduje ir lauke. Negana to, dieną po karantino paskelbimo, ji paskelbė atvirų durų diena. Nepamirštant ir „atvirų širdžių“.
Vėliau ji savo įrašą ištrynė ir kvietė mamas klausimus rašyti jai asmeniškai. Supraskime, niekas neatšaukiama, bet, cituoju, ištrinama „dėl nepagrįsto pasipiktinimo ankstesniu jos įrašu“. Nes „pikti ir panikuojantys žmonės gali daug žalos pridaryti.“ Taip, aš jos įrašą ir kvietimą vaikučiams susirinkti nukopijavau ir nusiunčiau pranešimą į Lietuvos policiją.
„Prašau teisingai suprasti – mes į krizę žiūrime blaiviai ir sąmoningai: kai didžiosios institucijos daro sprendimus, nepagrįstai keliančius paniką“, - pasiteisinimą pradėjo moteris. Atėjusi jos bendruomenės narė mėgino jai papasakoti apie tai, kaip Italijoje jaučiasi medikai, kurių pajėgumų nebeužtenka prižiūrėti visų ligonių, todėl žmonės miršta ir nuo infarktų, ir nuo insultų. Ponia atsikirto, kad insultus ir infarktus kelia panika.
Gal jau varginu citatomis, bet tik pažiūrėkite į šią. Tai moteriai priminus, kad maitinimo įstaigos turi užtikrinti 2 metrų atstumą tarp žmonių, ji nusprendė: „Tokių sąlygų – garantuoti 2 metrus – vargu bau, ar galės kas. Man čia kvepia ne tik panika, bet ir rimta ekonomine krize. Kažkam labai reikia tą krizę sukelti, dėl to ir paskelbta pandemija. Kiaulių gripu daugiau pasaulyje sirgo, bet ir tai neskelbė. Gripas kai atakuoja – išgriūva pusė žmonių, ir tai neskelbia tokio dalyko. Kam tai dabar prireikė? Pagalvok, nematai jokių sąsajų?“
Ir štai, atkeliavome į sąmokslo teorijas. Jos, turiu įtarimą, senesnės ir už naująjį koronavirusą, ir bet kurį senesnįjį. Kažkada kalbinausi vieną psichologę visiškai kita tema, bet jos atsakymas puikiai tinka ir dabar.
Jo esmė, kad mums reikia „teisingo“ pasakų pasaulio. Tokio, kuriame viską būtų galima lengvai paskirstyti į gerą ir blogą. Į geriečius ir blogiečius. Mes nuo vaikystės puikiai žinome, kad šioje kovoje visada laimi geriečiai. Mums sudėtinga priimti, kad pasaulis gali būti neteisingas, kad geriems žmonėms gali nutikti blogi dalykai, kad „blogiečiai“ nesulaukia atpildo. Mums kartais per sudėtinga suprasti, kad kartais tas „blogis“ – toks baisus ir neteisingas, kad nei mokslininkai, nei skirtingų sričių superspecialistai tiesiog nežino, ką daryti ir kaip jį suvaldyti greitai ir efektyviai.
Pandemija visiškai prieštarauja mūsų pasakiškai pasaulėžiūrai, jei jos niekas specialiai nesukūrė ir neįbruko vedami kokių nors piktavališkų kėslų. Nuo biblinio tvano laikų tokioms situacijoms mums būtina atrasti Dievą, darantį tai dėl didesnio gėrio (ar tikrai negirdėjote sakančių, kad „ir gerai, Žemė valosi“?). Jei ne Dievą, tai piktadarį, kurio kažkodėl naivūs pasaulio gyventojai nesupranta ir nemato (bioginklo teorijos seka jau ne pirmąją baisią pasaulį užklupusią ligą). Mums tiesiog būtina rasti „tikrąją“ priežastį, nes priimti, kad taip galėtų tiesiog atsitikti – per sunku.
Suprasti, kad toks mums modernus pasaulis šiuo metu nežino, kaip greitai suvaldyti krizę – baisu. Prisileisti mintį, kad iš niekur gali atsirasti ligos, kurių plitimo sustabdyti kol kas nepavyksta didžiausiems mūsų protams, į kurių didvyriškumą esame įpratę remtis – labai ir labai nejauku. Vakar klausiausi už lango ūžiančio vėjo ir jaučiausi kaip apokaliptiniame filme: virusas, karantinas ir specialieji audros efektai.
Pasikartosiu apie sakančius, kad didelė pasaulio laimė – Kinija, kurioje ir prasidėjo virusas. Bent iš to, ką matau žiniasklaidoje, suprantu, kad ten mažai kas turėjo prabangą turėti savo nuomonę, vaikščioti, kur papuola ir organizuoti alternatyvių vaikų darželių grupes. Pagal duomenis, kuriuos skelbia pasaulio tinklalapiai, Kinijoje per gana trumpą laiką koronaviruso plitimas sumažėjo dešimtimis kartų. Taip, jų pasirinktas visiškos atskirų provincijų izoliacijos būdas – ekstremalus. Bet jis, panašu, veikia.
Laisvoje Europoje tuo tarpu laisvos mamyčių grupelių įkūrėjos siekia kaip nors apeiti reikalavimus. Nes tokio pasaulio, kuriame užaugome, išugdytos laisvos smegenys atsisako tikėti, kad blogi dalykai gali atsitikti ir geriems žmonėms. Kad kartais pasaulis krenta į nekontroliuojamą duobę ir iš jos išlipti įmanoma tik visiems drauge priimant vieną tiesą, kurią žinome.
Taip, ugdymo įstaigų uždarymas – nepatogus. Taip, kai kurie darbdaviai nepasirengę draugiškai ieškoti visiems geriausių sprendimų. Taip, kai kurie tėveliai ir verslininkai dabar raunasi plaukus ir gali tik spėlioti, kuo ir kada baigsis ši baisi krizė.
Simpatijomis dabartinei valdžiai manęs neapkaltinsit, bet vakar klausydama Aurelijaus Verygos pasisakymo supratau, kad teisingiau, nors ir kaip keltų šypseną, čia pasakyti sunkiai įmanoma: teks į situaciją žiūrėti kūrybiškai.
Dabar ne laikas baksnoti į per mažai padarytus namų darbus ar neteisingus anksčiau priimtus sprendimus. Taip, valstybė nebuvo pasiruošusi šitai krizei – taip pat ir visas pasaulis. Ji tiesiog per didelė, per pavojinga ir, gal ir blogai, bet jos nesitikėjo ir jai šimtu procentų tikrai nesiruošė niekas. Ir dabar ne laikas ieškoti kaltų. Dabar laikas daryti viską, ko iš mūsų reikalaujama, o jei galime – ir daugiau. Laikas suremti pečius ir visiems drauge stengtis, kartais net nelaukiant instrukcijų ir, kad kažkas prisiimtų atsakomybę. Dabar mūsų priešas – didesnis nei nepatinkanti valdžia ar nedraugiška valstybė. Dabar mūsų priešas – nesąmoningas ir dėl to visiškai nenuspėjamas.
Netapkime pavojaus šaltiniu ir leiskime žinantiems daugiau daryti viską, ką jie gali geriausio, kad liktume saugūs. Ir, dievaži, nekurkime alternatyvių vaikų darželių ir netapkime realia grėsme visuomenei. Nors ir kaip būtų sunku ištverti tokį ilgą karantiną ar mintį, kad blogi dalykai gali nutikti net mums.