Ir nors sau pasižadėtos post karantininės dovanos – išsvajotojo Atlanto vandenyno – kol kas dar nepamatysiu, mat pritrūks tų leistinų 50 km iki jo, vis tiek tai bus laisvės gurkšnis – vien pati mintis apie netrukus mus ištiksiančią laisvę, kad ir labai trapią, svaigina.
Tas žodis bei pažadėtas pojūtis L A I S V Ė toks saldus dar ir dėl to, kad nežinia, kiek ilgai ja iš tiesų džiaugsimės – Prancūzijos premjeras neatmeta galimybės, kad, atleidus karantino vadžias, gali kilti antra COVID-19 susirgimų banga ir mums vėl gali tekti grįžti į saviizoliaciją.
Be to, žiūrint į priverstinio gyvenimo su korona perspektyvą, visi aplink tik ir kalba apie artėjančią „Big Brother is watching you“ – Stebėjimo visuomenės grėsmę, saugiai keliauti leisiančius biometrinius pasus ar čipus, neva vardan mūsų pačių ir visuomenės saugumo seksiančius ne tik mūsų judėjimą, kraujo spaudimą ir kūno temperatūrą, bet ir mūsų emocijas, o gal net ir mintis…
Egzistavimo saugaus ir sveiko gyvenimo diktatūros sąlygomis, tarp tvirtai sugniaužtų valstybės kontrolės visa galinčių varžtų, aš, ko gero, bijau labiau nei viruso ar jo sukelto ekonominio kracho, prisipažinsiu. Šią bauginančią mintį stengiuosi kuo mažiau gromuluoti ir kuo greičiau, ją suvirškinus, išspjauti, nes kitaip, sveikas, liūdesy, o gal net ir bonjour, gili depresija, – garantuotai.
Ai, ką čia apie tuos liūdesius, pakalbėkime geriau apie malonesnius kol kas mus įkalinusios nelaisvės aspektus. Tik prieš tai norėčiau pabrėžti – nesu viena tų sustingusio pasaulio apologečių, nors, neslėpsiu, matau tame ir privalumų, tik, deja, kaina už juos – žiauri ir per didele.
Aš tikrai nuoširdžiai nekenčiu COVID’o ir jokiu būdu nešlovinu karantino. Nes, nors ir leidžiu izoliaciją gana aristokratiškai bei hedonistiškai, niekaip nesugebu užsimerkti ir išsioperuoti empatijos jausmo – tai yra, negalvoti apie viso pasaulio tragediją ir tuos mirusius vienatvėje bei kančiose žmones, netikrumo damoklo kardą, pakibusį virš mūsų ne tokių jau, pasirodo, visagalių ir visažinių galvų….
Bet, sutikite, mes neturim kitos išeities, kaip tik būti iš dalies dėkingi – ne, ne tam niekšui virusui, bet monsieur karantinui. Mes privalome jame ir netgi visoje šitoje pasaulio paralyžiaus situacijoje įžvelgti šviesiąją pusę, turime išlaikyti tikro, o ne deklaruotino žmogiškumo egzaminą ir dar kartą išmokti nuolat besikartojančias istorijos pamokas. Tik taip galėsime nuraminti žmonijos sąžinę, įprasminti viruso pražudytus žmones, pasiaukojusius medikus, pardavėjus, kurjerius bei visus tuos, kurie neturėjo privilegijos zyzti iš nuobodulio uždaryti karantine, nes privalėjo vardan mūsų – saugiai sėdinčiųjų ant sofos – kasdien dirbti, rizikuodami gyvybėmis.
Taigi, ką čia slėpti, sėdim mes, aš ir mano mylimas vyras, tame prancūziškame karantine pakankamai privilegijuotai – name pilname knygų, meno, šunų ir kačių apsupti. Ir su sodeliu, tai turim kur išeiti pasiganyti, hamake pasisupti, pabėgti vienas nuo kito, paravėti ir paarti, kad be darbo nesubezdžionėtume atgal ir nenudardėtume evoliucijos spirale žemyn į pradžią. Rūpinamės dvejais kaimynais – greta gyvenančiu garbaus amžiaus belgu našliu ir netikėtai Prancūzijoje įstrigusiu britu, restauruojančiu gretimame kaimelyje savo būsimą namą šeimai ir kol kas nelabai dar mokančiu prancūzų kalbą. Taigi, pirmajam padedame per saugų atstumą ir su kaukėmis bei pirštinėmis atnešdami kasdienę baguette, o antrajam – vertėjaudami bei aiškindami gyvenimo prancūziškoje provincijoje džiaugsmus ir sunkumus.
Dėl gamtos artumo ir laisvės judėti bent sodo perimetre bei dėl daugybės kitų priežasčių negaliu atsidžiaugti, kad gyvename kaime. Beje, prancūzų nekilnojamo turto agentūros pandemijos metu pajuto ženkliai išaugusį žmonių susidomėjimą namais provincijoje – karantinas visgi paskatino prancūzus, ypač tuos, kurie gali perkelti savo darbus į virtualią erdvę, grįžti atgal į gamtą, prie šaknų, į kaimus. Kokia ironija, mažyčiam niekingam virusui pavyko padaryti tai, ką jau seniai, dar XVIII amžiuje, žmoniją ragino padaryti gamtą ir paprasto, kaimiško gyvenimo džiaugsmus šlovinęs filosofas Jean-Jacques Rousseau, bet per amžius žmonės liko kurti filosofo mintims bei geroms intencijoms ir toliau bėgo iš kaimų viliojami didmiesčio žiburių, uždarbio galimybių ir pramogų pasiūlos.
Vienas iš gyvenimo kaime privalumų – žmogiškas kontaktas, paprastesnis bendravimas bei nulis eilių ar laukimo sąrašų prekių pristatymui į namus. Paskambiname žemdirbiui X ir jis išdygsta su krepšeliu daržovių bei vaisių, o paskambinus ūkininkui Y gauname visą rinkinį mėsos su saugiu pristatymu į namus.
Net ir Paryžiuje šiais koronos laikais maistas tiesiai iš laukų ir fermų pristatomas karantinuotiesiems paryžiečiams į namus. Tik jei didmiesčiuose tai nebuvo naujiena ir iki pandemijos, pas mus kaimuose toks pristatymo į namus modelis – progresyvi koronos pasekmė, uždarius visus ūkininkų turgelius.
Taigi, kaip ir nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – krizės, kurios mūsų galutinai nesužlugdo, verčia mus tobulėti, jei matai jose ne pabaigą, bet naują pradžią, naują posūkį.
Be abejo, neramu – esu realistė ir suprantu, santaupos, už kurias tas ūkininkų gėrybes kol kas įperku, senka, o pajamų šaltiniai vienas po kito užanka kaip kokie akivarai pelkėje….Todėl intensyviai medituoju, kuo galėčiau būti naudinga ateities pasauliui, o laisvalaikiu sodinu ridikus ir salotas bei kovoju su į juos besikėsinančiomis sraigėmis.
Skamba banaliai, bet visada kartodavau ir šventai tuo tikiu net dabar: skurdas ir krizės yra geriausi išradingumo bei kūrybingumo mokytojai. Nemalonios patirtys, su kuriomis niekas nenori susidurti, bet niekas nuo jų neapsaugotas.
Tačiau, patikėkite, jei pavyksta šių patirčių pamokas išmokti ir egzaminus išlaikyti, atsiveria tikrai įspūdingi horizontai. Nes ribinėse situacijose išeini iš įprastų ribų, rėmų, mąstai plačiai, nestandartiškai, nes neturi ką prarasti, todėl nebijai rizikuoti, eini nepramintais keliais, todėl ištinka didelė tikimybė atrasti kažką gero.
Taip, sutinku, krizių ir skurdo loterijoje ne visiems pasiseka išeiti laimėtojais, deja. Su tuo irgi reikia iš anksto filosofiškai susitaikyti. Nes gyvenimas kartais būna nuo mūsų dažniausiai nepriklausantis ir mūsų beveik nekontroliuojamas žaidimas va bank – viskas arba nieko, žaidimas iš viso banko, užstatant viską, ką turi. Va banque – bent jau taip skamba XVIII–XIX a. populiaraus rizikingo kortų žaidimo pavadinimas prancūziškai.
Mąstyti reikia dozuotai
Nežinau, kokia tiksliai ateitis mūsų laukia, bet labai tikiu žmonijos protu – vėliau ar anksčiau vakcina bei priešvirusiniai vaistai bus išrasti, šitą bestiją mes suvaldysime ir atsitiesime. O gal ji dings taip pat netikėtai, kaip ir atsirado – yra ir tokių medicininių teorijų, nors šiandien jos man atrodo it stebuklas, tokios pageidautinos, bet neįtikėtinos.
Kaip ten bebūtų, tai tik korona, tikrai dar ne pasaulio pabaiga, atsitiesime. Aišku, net ir būdama nepalaužiama optimistė, suprantu – atsitiesime ne visi (galbūt net ir aš pati ilgai klūposiu, neatmetu šios neprabangios galimybės) ir tikrai bus nelengva…. Prireiks ne vienerių metų, bus daug aukų, bus daug žlugusių verslų ir sulaužytų likimų, daug netekčių ir išsiskyrimų, daug neteisybės ir nelygybės, daug psichologinių problemų, orumą trypiančių pažeminimų ir net savižudybių… Tas žavus ir nepakenčiamas pasaulis niekada nebuvo rojumi, jis visada buvo neteisingas ir gana žiaurus, ypač tiems, kurie ir taip mažai turėjo – tiek pinigų, tiek sveikatos, tiek laimės…. Ir galbūt ta nelygybė, skirstymasis į vertingus ir vertingesnius pagal statusą, piniginę bei socialinę padėtį ir sveikatos būklę bei kuriamą BVP, ir yra blogiau nei virusas? Ir gal nugalėję virusą tai suprasime, todėl imsimės kovoti su šiuo akivaizdžiu priešu?
Tiesa, iki šiol visi bandymai sukurti geresnį, teisingesnį, lygesnių galimybių pasaulį dažniausiai baigdavosi rinkiminiais pažadais arba diktatūromis ir ekonominiais fiasko. Bet gal šita korona katrastrofa mums padovanojo progą paprotingėti ir pradėti viską iš naujo? Nes pasaulis tarsi buvo išjungtas ir po truputį vėl reanimuojamas, įjungiamas, prikeliamas, tikėkimės, naujam, geresniam gyvenimui.
Nors sąmokslo teorijos ir kai kurios mano filosofuojančios draugės tikina visiškai priešingai, prancūzų filosofas Dominique Bourg vis dėlto piešia gana šviesią pasaulio po koronos viziją – jo mintys sukasi apie naujos, skaidresnės, laimingesnės, paprastesnės visuomenės kontūrus, visuomenės, kurioje kiekvieno piliečio gerbūvis ir orus egzistavimas bus prioritetas.
Sociologas Dominique Méda įsitikinęs, jog pandemijos metu atsiradusi pagarba, dėkingumas pirmose fronto linijose dirbantiems žmonėms – ne tik gyvybes gelbstintiems medikams, bet ir mažai apmokamus darbus atliekantiems nekvalifikuotiems darbuotojams, pavyzdžiui, prekybos centrų kasininkams, kurjeriams. vairuotojams etc., niekur nedings. Pasak jo, visuomenė kaip tik pervertins šių mažųjų profesijų svarbą, tinkamai įvertins šiuos nematomus žmones, be kurių atliekamų darbų krizėje atsidūrusi visuomenė neišgyventų.
Mane visuomet labai žeisdavo, ypač Lietuvoje, tas požiūris iš aukšto į mažuosius žmones, tas ignoravimas ir šaltai (ne)mandagus jų nepastebėjimas. Bet dabar tiek mano gimtojoje šalyje, tiek visame pasaulyje atsirado nauja tendencija – net ir didžiausi snobai ima pagaliau pastebėti iki šiol nematomus nykštukus, kurių dėka pasaulis sukosi ir tada, tebesisuka ir dabar. Ne tik pastebi, bet ir ima palankiau vertinti nekvalifikuotą, bet labai svarbų darbą dirbančius žmones.
Belieka tikėtis, kad ši nauja tendencija virs teigiamu įpročiu ir išliks pasibaigus pandemijai – juk geram įpročiui įsigalėti pakanka 28 dienų, o pasaulis buvo sustabdytas ir leido tyloje mums ugdytis daug ilgiau. Ne veltui straipsniai rašomi apie tai, kaip turtingi, galingi niujorkiečiai, uždaryti izoliacija vieni be aptarnaujančio personalo, prisipažįsta esą bejėgiai – jie staiga suvokė, kad net nežino, kur pas juos slepiasi šiukšlių dėžė ar kaip įsijungti dujinę viryklę.
Aišku, nei mano optimistinis tikėjimas, kad galų gale andrá tutto bene – viskas bus gerai, kaip sako viruso gerokai apdaužyti, bet taip ir nepalaužti italai, nei kaimiško komforto privilegijos karantino metu mažai paguodžia, kai užsisuka pragaištingų minčių ir klausimų be atsakymų malūnas.
Baugu, neramu, kai pradedu dūmoti apie pasaulio ir savo asmeninę ateitį, apie tai, kada mes galėsime apsikabint, pasibučiuoti ar bent ranką paspausti nedrebindami kinkų ar neužsikrėtėme ir ar neužkrėtėme artimo savo; apie tai, kaip mes ir visas pasaulis atsigausime psichologiškai bei ekonomiškai. Ar mano maža galerija bei joje parduodami rankų darbo papuošalai, paveikslai, kaip ir daugelio kitų žmonių verslai, ypač mažieji, dar bus kam nors įdomūs ir reikalingi šiame post koroniniame, apokalipsę primenančiame pasaulyje?
Kaip sakė viena pagyvenusi italė: man ne baisu, o tik neramu, kad aš susirgsiu ar kad aš neturėsiu pinigų, tačiau man labai baisu dėl jaunų žmonių, jų vaikų ateities, baisu, kad susirgs visuomenė, susirgs ne tik ekonomine, bet ir socialine prasme.
Ji tarsi skaito mano mintis. Tikiu, koroną mes kažkaip įveiksime. Bet nėra vakcinos prieš kol kas dar tik tyliai kunkuliuojančias nacionalistines nuotaikas, kaltų ieškojimus, skirstymus į savus ir svetimus, tų svetimų baimę ir neapykantą, manipuliacijas, paniką visuomenėje sėjančią neigiamų ir „feikinių“ naujienų laviną, laisvės plačiąją prasme ribojimus ir valstybės kontrolę, vis labiau įsigalinčią neva vardan sanitarinio saugumo bei visų mūsų sveikatos etc.
Ir čia, kad neįsisiūbuotų minusinės, katastrofų scenarijus piešiančios mintys, man eilinį kartą pasitarnauja asmeniškai gautos vėžio pamokos. Pavyzdžiui, mokėjimas mąstyti dozuotai ir nukreipti mintis.
Niūrių minčių nukreipimas – įgūdis, kurio išmokstama, tarsi savotiškas raumuo, kurį reikia kasdien treniruoti.
Kai tik pernelyg daug susimąstau apie globalias katastrofas ir jų pasekmes pasauliui bei mano mažam gyvenimėliui, tariu sau – „dabar aš eisiu paplausiu penktą kartą grindis ar paskaičiuosiu ryžius pakelyje, ar paklausysiu geros muzikos ir padarysiu 50 pritūpimų, o pamąstysiu apie tai po keliolikos minučių ar pusvalandžio“. Čia panaši taktika, kaip metant rūkyti – kai tik užsinori parūkyti, eik atsigerti vandens, galvok ir veik kažką kito, ir laikinas noras praeis, o vėliau norėsis vis rečiau. Taip ir su juodomis mintimis – po truputį tie juodų minčių atidėjimo tarpai ilgės ilgės, kol išmoksiu tas mintis daugiau ar mažiau valdyti, neleisti joms išsiūbuoti ir taip nestabilaus emocijų laivo.
Šaolinio vienuolių išmintis sako – „per daug negalvok, nes per daug minčių atima jėgas ir energiją, tai gali pasendinti be laiko“. O aš vis dar noriu iš pandemijos išplaukti sąlyginai jauna, todėl renkuosi mąstyti dozuotai.
Virusas – geriausias „čia ir dabar“ koučeris
Aišku, pasiskaičius Nouriel Roubini juodų ekonominės depresijos pranašysčių net noras gyventi gali praeiti. Bet visais laikais buvo tokių pasaulio pabaigą ir pragaro ugnies liežuvius, skaudžiai laižančius mūsų nusidėjėlių sielas ir subines, pranašaujančių nostradamusų.
Lyg ir be jų nebūtumėme žinoję, kad pasaulis – ne visada pati linksmiausia vieta gyvent. Ir, maža to, ją tokia pavertėme būtent mes, žmonės, siekdami mistinio progreso, greito pelno, naikindami gamtą, kuri po to mus dosniai apdovanoja visokiais virusais ir gamtinių katastrofų siurprizais.
Ir galbūt COVID mums gali tapti pamoka, kad vietoj visų tų pinigų, paleistų vėjais ar į Marsą, į klonus ir dirbtinį intelektą (kuris ne tik padėtų žmonėms gyventi, bet ir taptų žmogaus konkurentu verslo visuomenėje, padarydamas tą žmogų nereikalingu, varginančiu sraigteliu), amžinos jaunystės ir gyvybės paieškas, gal geriau būtumėme daugiau pinigų ir pastangų skyrę naudingiems moksliniams tyrimams, pavyzdžiui, vakcinos nuo viruso kūrimui iš anksto.
Juolab, kad alarmo varpai apie žmonijai gresiančią pandemiją iš įvairių varpinių – tiek mokslo, tiek Billlo Gateso – skambėjo jau keletą metų. Bet dabar jau post factum – nebepridejuosi „kur mūsų protas buvo“, nebepriaimanuosi ir nebepripriekaištausi, kaip kokia bambanti sutuoktinė karantine – „ar aš tau nesakiau“. Dabar belieka, su arogantišku amerikietišku akcentu tariant, „deal with it“ – susitaikyti su tuo, giliai kvėpuoti, prisijaukinti koroną, išmokti su ja gyventi, kol neišmokome jos nugalėti.
Aktorius ir rašytojas iš Neapolio Eduardo de Fillipo yra pasakęs – „naktis kada nors vis tiek turi praeiti“. Todėl, net ir labai paviršutiniškai išmanydama žmonijos istoriją, renkuosi klausyti šių italų aktoriaus žodžių, nei depresyviai karksinčio juodojo ekonomikos pranašo Nouriel Roubini.
Ir jums, jei leisite, patariu. Nes dabartiniu momentu daug išmintingiau ne tik flirtuoti internete, bet ir filtruoti – ypač juodų naujienų srautus, paniką ir dezinformaciją skleidžiančius medija-kanalus. Neverta persistengti ir sekti visas naujienas apie virusą – čia ne viktorina su prizais, o tik nerimo sindromas ir depresija gresianti. Nes tas neva žinojimas visko apie savo priešą – tai tik apgaulingas saugumo jausmas, strutiškas bandymas įkišti galvą į smėlį ir užsikasti žiniomis, kurių didžioji dalis vis tiek yra „feikinės“, netikros.
Nes sėdint tam karantine ir tyliai kamputyje linguojant iš siaubo dėl nežinomybės ateityje, daug išmintingiau būtų pagaliau išmokti paleisti galvoje nuolat bešuoliuojančius nerimo žirgus ir tiesiog pasitikėti žmonijos istoriniu bei evoliuciniu sugebėjimu išgyventi sudėtingomis karo maro sąlygomis – ne pirmas kartas juk?
Didžiosios epidemijos linkusios kartotis maždaug kas 100 metų – 1720 m. maro epidemija, 1820 m. choleros epidemija, 1920 m. visu smarkumu buvo įsibėgėjusi ispaniško gripo epidemija, pražudžiusi daugiau žmonių nei Pirmasis pasaulinis karas ir nusinešusi net mano mylimo dailininko Egono Schiele ir jo žmonos gyvybes. Na ir, aišku, vyšnaitė ant torto – stebuklingaisiais dėl savo gražių skaičių sutapimų tituluotieji 2020 m. įsimins ilgam, karūnuoti korona viruso sukelta pandemija ir pasaulio uždarymu.
O dabar belieka apsišarvuoti kantrybe. Nes, kaip sakė išminčius Saliamonas – ir tai praeis. Reikia tik išlaukti. Pats gyvenimas mus moko pasitikėjimo žmonijos sugebėjimais ir kantrybės – vertybių, kurias XXI a. homo sapiens jau buvo primiršęs.