Nedaug yra objektų, kurie primeta bendrą patirtį milijonams, jei ne milijardams žmonių visame pasaulyje, kelia daug diskusijų, dar daugiau pasipiktinimo. Medicininės bei medžiaginės kaukės dėvėjimas yra pirmiausia mokslinis (kiek kaukė apsaugo mane ir kitus nuo viruso plitimo?) ir politinis (ar kaukės dėvėjimas viešosiose vietose turėtų būtų privalomas? Kaip įstatymiškai tą įteisinti?) klausimas, bet jis tampa socialiniu bei moraliniu, nes labai svarbus pačios bendruomenės nusistatymas kaukių atžvilgiu, – kada, kaip ir kodėl dėvime jas viešojoje erdvėje. Artimiausiu metu reikalavimas dėvėti kaukes niekur nedings, todėl į medžiagos skiautę ant veido pažvelkime kaip į etinį, vertybinį, simbolinį objektą.
Katalikiškos šalys moralę – sprendimus, veiksmus, kuriuos laiko gerais ar blogais, – dažnai supranta kaip tam tikras taisykles ar nurodymus. Koronaviruso kontekste visuomenės sveikatos autoritetams tokius nurodymus yra lengviau komunikuoti: čiaudėk į alkūnę, sėdėk namie, viešumoje užsidėk kaukę. Nuasmeninti draudimai, savo forma primenantys Dievo įsakymus, neišvengiamai kelia klausimą „kodėl?“ Kodėl reikia dėvėti kaukes ir parduotuvėje, ir parke? Kodėl būtina dengti ne tik burną, bet ir nosį? Politinis ir moralinis klausimas ilgainiui virsta menkaverčiais, smulkmeniškais ginčais apie technines detales ir medicinos subtilybes, nors mokslinių įrodymų, kad kaukės veikia efektyviai, nesukelia apgaulingo saugumo jausmo, yra apstu.1
Tokie ginčai jau tapo kasdienybe prie pietų stalo, parduotuvėse, pilantis degalus, bėgiojant ar važiuojant dviračiu. Socialinė įtampa ir nerimas auga, emocijos tampa intensyvesnės. Prašymai laikytis atstumo dažnai baigiasi žeminančiais ir agresyviais apsižodžiavimais, nes nė vienas situacijos dalyvis nenori pripažinti, kad pažeidinėja taisykles. Užuot pasakę „atsiprašau“, žengę žingsnį atgal ar užsidėję kaukę, visi skuba ginti neva įžeistą ego ir užsipuola prašytoją, kuriam greičiausiai reikėjo nemenko ryžto, kad viešai padarytų pastabą svetimam žmogui… Ko iš tiesų prašome, kreipdamiesi į tuos, kurie nedėvi kaukių? Koks asmeninis ar bendruomeninis interesas slypi už šio klausimo? Tai pagalbos šauksmas: aš bijau susirgti ir numirti, o kitas žmogus minimaliomis pastangomis galėtų mane apsaugoti, man pagelbėti. Esminio skirtumo tarp suklupusios senolės, prašančios, kad praeivis padėtų jai atsistoti, ir tos pačios senolės, prašančios, kad atvykę į parduotuvę užsidėtume kaukę, nėra. Bet šis prašymas vis dėlto atrodo įžūlesnis, kai kam net nepriimtinas.
Moralė, paremta taisyklėmis, pateikia keletą skirtingų argumentų už ir prieš kaukių dėvėjimą. Bet kokie politiniai nurodymai pirmiausia kelia laisvės klausimą, kurį galima aptarti Johno Stuarto Millio filosofijos, laikomos dabartinio ekonominio mąstymo pagrindu, kontekste. Pagal Millio suformuluotą žalos principą, kiekvienas, nenešiojantis kaukės, gali kelti grėsmę kitiems, jų sveikatai ir gerovei, todėl jo laisvė turėtų būti apribota, atsiradus rizikai, kad gali ką nors užkrėsti, net jei to tikimybė menka. Žinoma, problema yra ne tik moralinė, bet ir politinė, nes iš esmės reiškia valstybės kišimąsi į asmeninį gyvenimą. Kaukė tiesiogiai suvaržo asmens laisvę, trukdo produktyviai dirbti, sportuoti, bendrauti su draugais ir artimaisiais. Tiesmukas utilitarizmas verstų šiuo atveju svarstyti, ar ekonomikos atvėrimas neatneštų visuomenei daugiau naudos, nes dauguma žmonių galėtų visavertiškai gyventi, net jei karantino atšaukimas lemtų didesnį mirtingumą. Vargu ar kuri nors vyriausybė ryžtųsi šį argumentą pateikti savo rinkėjams.
Antra vertus, prievolė dėvėti kaukes neretai pateikiama kaip savaime suprantama pareiga, universalios nuostatos – juk akivaizdu, kad kaukės mažina užkrato plitimą ir gelbsti gyvybes, – patvirtinimas. Toks požiūris artimas Kanto etikai, nes remiasi visuomenės racionalumu ir sveika nuovoka. Vis dėlto ši logika ne tik depolitizuoja kaukės dėvėjimą, bet ir ignoruoja vertybių bei aplinkybių svarbą individo elgsenai, daromiems sprendimams. Kartais žmonės jaučiasi pavargę dėvėti kaukes, dūsta, be to, kartais aplink nėra nė vieno sergančio asmens. Kitais kartais kaimynai tvirtina abejojantys kaukės efektyvumu, o juk jais norime tikėti. Nė viena iš čia paminėtų aplinkybių nėra pateisinama priežastis, kodėl nedėvima kaukė, bet visos yra reikšmingos moraliniams svarstymams. Kaukių dėvėjimą redukuojant iki skirtumo tarp savanaudiško ir socialiai atsakingo elgesio, pasirinkimai supaprastinami, prarandamas sąlytis su kasdienine žmonių patirtimi. Net akivaizdžiai universalios taisyklės dažnai interpretuojamos skirtingai, juk skiriasi tiek gyvenamoji aplinka, tiek sveikos nuovokos supratimas.
Taigi kaukė, visuomenės sveikatai svarbus atributas, išties yra ne tik moralinis orientyras (ar man rūpi kitų gyvybė?), bet ir politinis simbolis, tam tikra laisvės išraiška. Tai puikus pavyzdys, kad fizinis objektas gali ne tik įgauti politinį pobūdį, bet ir būti politizuojamas. Liberalai ir libertarai privalomą kaukės nešiojimą greičiausiai laikytų pertekliniu valstybės kišimusi į asmens veiksmus. Konservatoriai neretai remiasi žmonių sąmoningumu ir jų nusiteikimu apginti vienas kitą privačiomis iniciatyvomis. Todėl nestebina tai, kad kaukių nedėvėjimas tiek Amerikoje, tiek Europoje yra asocijuojamas su stipresnėmis dešiniosiomis pažiūromis ir dešiniosios krypties žiniasklaida.2 Gallup apklausos duomenimis, 36 proc. JAV respublikonų rėmėjų kaukes dėvi labai retai arba išvis jų nedėvi, palyginti su 2 proc. demokratų partijos rinkėjų.3 Pajamų dydis kaukių dėvėjimui įtakos nedaro, bet aukštojo išsilavinimo neturintys žmonės yra mažiau linkę prisidengti veidus. Pažvelgus per lyties prizmę, tyrimai rodo, kad vyrai yra labiau nusiteikę nedėvėti kaukių ir apskritai mažiau rūpinasi viešąja sveikata.4
Tarp konservatyvių amerikiečių gajus avių bandos simbolis (angl. sheeple, naujadaras, sukurtas iš žodžių „avis“ ir „žmonės“), – kaukės dėvėjimas vadinamas laisvos valios atsisakymu, pasidavimu bendram bandos instinktui, užuot mąsčius savo galva. Taigi argumentuojama, kad įvedant apribojimus, privalomas kaukes, iš esmės pažeidžiamos žmogaus teisės, juk dažnai piktinamasi ne pačia kauke, bet būtent priverstiniu reikalavimu ją dėvėti.
Filosofas Michaelas Sandelis pabrėžia, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur individo laisvė yra viena iš pamatinių vertybių, nemažai žmonių priverstinį kaukių dėvėjimą išties laiko tos laisvės pažeidimu.5 Situaciją jis prilygina klimato kaitos neigimui, kai iš esmės mokslinė visuomenės sveikatos problema tampa politikos įkaite. Keturis dešimtmečius didėjanti nelygybė, konfliktai, kylantys dėl tapatybės politikos, ir partijų tarpusavio antagonizmas suskaldė visuomenę, sukėlė didžiulį nepasitikėjimą politiniu elitu bei ekspertais, tarp jų ir sveikatos apsaugos specialistais. Mažai kalbama ir apie pasiaukojimą bei solidarumą, kuris galėtų ir turėtų prilygti solidarumui, pasireiškiančiam karo metais, kai siekiama apginti valstybę, apsaugoti tautą. Tačiau taip elgiasi tik nesusiskaldžiusi visuomenė, tikinti politikų ir mokslininkų sprendimais, o šiandien tuo pasigirti Amerika tikrai negali.
Teorijos apie moralę, paremtą taisyklėmis, turi dvi sunkiai užlopomas skyles – jos nepaaiškina žmonių elgesio, nemotyvuoja jų siekti gėrio, pripažįstamo bendru sutarimu, šiuo atveju tai reikštų kuo mažesnį koronaviruso plitimą. Reikalavimai ir nurodymai saugoti bendrojo gėrio neskatina iš dalies todėl, kad deontologinės taisyklės, apibrėžiančios, kas yra gerai, o kas blogai, neatliepia kasdieninio elgesio motyvacijos, neapima žmogaus kaip etinio subjekto visumos. Taikomos priemonės, tokios kaip priverstinis kaukių dėvėjimas ar karantinas, kartais daro netgi priešingą poveikį. Kai 2003 m. įsiplieskė SARS epidemija, Honkonge nuspręsta priverstinai karantinuoti žmones, gyvenančius daugiabutyje, tapusiame vienu iš infekcijos židinių. Bet policijai atvykus įvesti tvarkos, namas buvo jau pustuštis, – bijodami prievartos, žmonės tiesiog išsikraustė, galimai paskleisdami infekciją dar plačiau. Pasimokiusios iš tokių bei panašių veiksmų, kai kurios vyriausybės ne liepia, bet prašo žmonių, kad laikytųsi apribojimų, galimai pasiekdamos geresnių rezultatų. Viešas raginimas savo noru paisyti nustatytos tvarkos, apeliuojant į esamą, o ne tariamą moralinę intuiciją, turėtų skatinti tinkamą laikyseną. Pirmiausia reikėtų gerai perprasti moralinę motyvaciją, modeliuojančią politinius sprendimus bei nurodymus, skatinančius tam tikrą socialinę elgseną. Žinoma, toji motyvacija Lietuvoje gali smarkiai skirtis nuo motyvacijos JAV ar Honkonge.
Intuityvi reakcija į tuos, kurie atsisako dėvėti kaukę, dažnai yra pasipiktinimas, žeriant kaltinimus, užuot bandžius suprasti, kokia jų elgsenos motyvacija. Pasipiktinimas neretai yra būdas kovoti su gąsdinančiu situacijos neužtikrintumu, o šio pasipiktinimo ir kaltinimų motyvacija suteikia progą pabrėžti savo paties moralinį pranašumą (angl. virtue signaling), pasiektą minimaliomis pastangomis. Pasak Harvardo Medicinos fakulteto profesorės, epidemiologės Julios Marcus, kaukių dėvėjimą paversti įpročiu vargu ar pavyks, jei visuomenė bus gėdijama, kad to nedaro.6 Užuot priekaištavus ir bauginus, reikia žmones patraukti ir įkalbėti, kad dėvėtų kaukes. Pavyzdžiui, per AIDS pandemiją praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje JAV surengta visuomenės informavimo apie žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV) kampanija ne gąsdino, bet skleidė žinutes, kaip įmanoma sumažinti riziką ir žalą. Marcus tvirtina: prezervatyvai kartais taip ir lieka blizgiuose popierėliuose, nes žmonės siekia didesnio artumo ir intymumo. Kad kaukės kartais irgi nusiplėšiamos nuo veidų, lemia tos pačios gerai suprantamos priežastys – artumo ir laisvės poreikis. Epidemiologė pabrėžia empatijos svarbą – pirmiausia reikia viešai pripažinti, kad kaukės nėra malonios, kelia niežulį ir bėrimus, verčia rasoti akinius, apsunkina kvėpavimą. Kai pripažįstame ir perprantame kliūtis, jos tampa lengviau įveikiamos. Bet kokią visuomenės sveikatos problemą reikėtų spręsti, atsižvelgiant į nusistovėjusius įpročius ir elgesį. Šiandien kai kuriose šalyse prezervatyvai yra nemokamai dalijami universitetuose ir gėjų baruose, – ten, kur nesaugaus sekso rizika yra didžiausia. Marcus siūlo ir kaukes priartinti prie žmonių, t. y. finansuoti patogesnių kaukių gamybą, dalyti jas autobusų stotelėse ar tankiai gyvenamuose rajonuose ir pan.
Suvokimas, ar elgiamasi gerai, ar blogai, priklauso ne tik nuo vidinės motyvacijos, bet ir nuo aplinkos faktorių, nuo tarpusavio santykių. Ne mano pačios ar kito žmogaus ego, bet mūsų ryšys, bendras prasmės supratimas yra moralės pagrindas. Būtent tarpusavio santykis lemia, ar jaučiamės atsakingi vienas už kitą. Marcus teigimu, bauginimo taktikos remiasi morale, pagrįsta taisyklėmis ir jų laužymu, kurti tarpusavio santykių nesiekiama. Empatija ir globa remiasi supratimu, kokia erzinanti ir nepatogi yra esamoji padėtis, todėl negalima kaltinti žmonių, kad jie piktinasi. JAV atlikto tyrimo duomenimis, esminiai veiksniai, skatinantys dėvėti kaukę, yra rūpinimasis kitais bei lygybės siekis, pripažįstant, kad visi esame atsidūrę toje pačioje nepavydėtinoje situacijoje, kuri reikalauja užuojautos ir jautrumo vienas kitam.7
Viena žymiausių mokslininkių, tiriančių rūpinimosi kitais etiką, Joan C. Tronto teigia, kad globos arba rūpybos etika remiasi ne taisyklėmis ar teisėmis, bet santykiais, sprendžia ne abstrakčius klausimus, ne tariamas, įsivaizduojamas situacijas, o konkrečias problemas, atsižvelgia į kasdienines žmonių gyvenimo istorijas.8 Svarbiausia, kad rūpinimosi kitais etika, užuot formulavusi griežtus principus, remiasi veiksmo pirmumu. Dėmesys nukreipiamas ne į teises, kurias turime (turiu teisę nusiimti kaukę ir kvėpuoti laisvai), bet į atsakomybę (žmonės kenčia, o aš galiu bent užsidėti kaukę, kad toji kančia nepasidarytų dar didesnė). Moralė tampa konkrečiu veiksmu ar nusiteikimu, o ne pasyvia būsena ar vien vidine motyvacija.
Rūpintis kitais verčia gyvybės trapumo, žmogaus pažeidžiamumo suvokimas. Būtent todėl globos etikai toks svarbus atvirumas, dėmesingumas ir pasitikėjimas tiek socialiniame, tiek sveikatos kontekste. Pavyzdžiui, darydami paslaugą draugui, dažnai nejaučiame, kad aukojamės, nes jo poreikiai mums rūpi tiek pat ar net labiau negu savieji. Panašiai turėtume galvoti apie kitus bendruomenės narius. Globoti kitą anaiptol nereiškia ignoruoti savo poreikių, atvirkščiai – turime rūpintis savimi, kad galėtume rūpintis kitais. Pasirinkimas nedėvėti kaukės viešojoje erdvėje, kai tą rekomenduoja sveikatos apsaugos specialistai, atliepia mūsų poreikį parodyti drąsą, nepasitikėjimą visuomeniniais ekspertais ir autoritetais. Bet jeigu jais net visiškai netikime, galėtume pripažinti aplinkinių nerimą, jų pasirinkimą pasitikėti ekspertais ir poreikį jaustis saugiai. Rūpinimasis kitais reiškia, kad aš nenoriu sukelti jiems nerimo ir streso. Jeigu nedėvėdama kaukės eisiu pro tuos, kurie vyresni, kuriuos kamuoja lėtinės ligos, jie jausis atsidūrę pavojuje. Rūpintis – tai klausytis kito ir leisti jam pačiam nuspręsti, kaip galėčiau padėti, užuot bandžiusi įtikinti savo tiesomis.
Etiniai sprendimai šiuo atveju remiasi poreikiais tų, kurie yra pažeidžiami, galbūt neturi resursų, kad įstengtų patys pasirūpinti savimi. Nors visi rizikuojame užsikrėsti koronavirusu, kai kurios grupės yra labiau pažeidžiamos negu kitos. Faktorių, didinančių riziką, daugybė, – vyresnis amžius, lėtinės ligos, rasė, socioekonominė situacija, gyventojų tankumas, būsto kokybė... Skirtingi pažeidžiamumo veiksniai lemia, kad esami apribojimai irgi gali būti žalingesni tam tikroms grupėms, pavyzdžiui, moterims, patyrusioms smurtą ir bandančioms įveikti potrauminį stresą, sėdėti namuose daug sunkiau negu kitiems asmenims. Rizika susijusi ne tik su pačiu koronavirusu (t. y. pavojumi sveikatai), bet ir su socioekonominiais faktoriais, kurie nėra lengvai įžvelgiami, kai prasilenkiame su praeiviais gatvėje.
Pripažinti gyvybės trapumą sunku, nes esame visuomenė, kuri per pastaruosius kelis šimtus metų stengėsi ir įstengė išlikti. Išlikimo instinktas neleidžia pripažinti pažeidžiamumo, žavimasi galios ir stiprybės kultu, kuris kare ar kitose situacijose, keliančiose grėsmę fiziniam išlikimui, yra labai svarbus. Tačiau taikos metais, net ir kilus pandemijai, siekis vien išlikti nėra produktyvus, nes susiduriame su visai kitokiais iššūkiais. Ištverti pandemiją padės ne gynyba, o globa. Būtent globos, suvokiant pažeidžiamumą, liudijimų ir trūksta viešojoje erdvėje, nekalbama apie žmogiškąsias dramas, apie tai, kaip COVID-19 paveikė šeimas, tarpusavio santykius, kokį skausmą, vaidus ir kaltę koronavirusas kelia namuose, kaip suartina ir nutolina draugus. Viešojoje erdvėje nuolat kalbėdami apie draudimus, apie teises, apie abstrakčias ir šaltas taisykles, be reikalo varginame patys save, o ilgainiui prarandame ir prasmę, kodėl reikėtų visų tų nurodymų paisyti.
Kaukės dėvėjimas ar nedėvėjimas iš esmės nieko nepasako apie žmogaus moralę. Jei visuomenės dauguma nori būti apsaugota, aš pripažįstu jų, gyvenančių tame pačiame mieste ar kaimynystėje, poreikį gyventi saugiai. Kaukė tampa savotišku barjeru, kuris signalizuoja: aš nekeliu pavojaus, manim galima pasitikėti, galiu jums pagelbėti, man tas visai nesunku. Tradiciškai kaukė slepia ir atriboja – tai fizinis barjeras, neleidžiantis laisvai kalbėti, bučiuotis, kvėpuoti. Bet dabar ji tapo tarpusavio ryšių, empatijos ir solidarumo simboliu. Tai neturi nieko bendra su altruizmu ar pasiaukojimu. Tai tik pripažinimas, kad visi, kurie gyvena Lietuvoje, yra susiję tarpusavyje, todėl turime rūpintis vieni kitais. Pilietiškumas čia pasireiškia kur kas labiau negu per tautines eitynes ar liaudies dainų giedojimą. Pandemijos kontekste esamasis ryšys tarp lietuvių yra daug svarbesnis negu praeities šlovė ar ateities svajonės, nes tik jis gali suteikti apribojimams prasmę, įtikinti, kad susitelktume, saugotume vieni kitus ir gelbėtume gyvybes ateinančiomis savaitėmis, mėnesiais, metais ir visada.
1 Mokslinių straipsnių, įrodančių kaukių naudą, yra nemažai, pavyzdžiui: Chan T. K. (2020). Universal masking for COVID-19: evidence, ethics and recommendations. BMJ global health, 5(5); Greenhalgh, T., Schmid, M. B., Czypionka, T., Bassler, D., & Gruer, L. (2020). Face masks for the public during the covid-19 crisis. BMJ (Clinical research ed.), 369.
Fischer, E. P., Fischer, M. C., Grass, D., Henrion, I., Warren, W. S., & Westman, E. (2020). Low-cost measurement of face mask efficacy for filtering expelled droplets during speech. Science Advances, 6(36).
Mills, M., Rahal, C., & Akimova, E. (2020), Face masks and coverings for the general public: behavioural knowledge, effectiveness of cloth coverings and public messaging. The Royal Society & The British Academy.
2 Hamilton, L. C., & Safford, T. G. (2020). Conservative media consumers less likely to wear masks and less worried About COVID-19. Carsey Perspectives, University of New Hampshire.
3 Brenan, M. (2020). Americans’ Face Mask Usage Varies Greatly by Demographics. Gallup.
4 Capraro, V., Barcelo, H., (2020). The effect of messaging and gender on intentions to wear a face covering to slow down COVID-19 transmission. PsyArXic.
5 Sandel, M. (2000), Why some Americans refuse to social distance and wear masks. The Harvard Gazette.
6 Marcus, J. (2020). The dudes who won’t wear masks. The Atlantic, 23.
7 Chan, E.Y. (2020) Pro-mask or anti-mask? Your moral beliefs probably predict your stance. The Conversation.
8 Tronto, J. C. (1993). Moral boundaries: A political argument for an ethic of care. Psychology Press, p. 124.