Tuo metu viešėjau Londone ir norėjosi patyrinėti svetimo miesto rinką. Su dabartinėmis pažinčių programėlėmis tai greitai padaroma. Jis atrodė simpatiškas, rašė be klaidų, kas yra didelis pliusas, sklandžiai dėstė mintis, tad ilgai nelaukę sutarėme susitikti išgerti alaus. Pasirodė keista, kai Darius pasiteiravo – „mes vartosime alkoholį, ar man atvažiuoti motociklu?“. Tai buvo ne kas kita, kaip bandymas pasirodyti kietu.
Tokio metropolitinio miesto kaip Londonas centre motociklais į susitikimus niekas nevažinėja, nes jų nėra, kur pastatyti ilgam laikui, o gatvėje palikti tiesiog neleidžiama. Nu gerai, važinėja policijos pareigūnai, bet jie dar ir žirgais jodinėja. Nei vienų, nei kitų miesto centre „neparkuoja“. Kitas dalykas, susitikimo tikslas – išgerti alaus, tai kokių velnių klausti „ar vartosime alkoholį“? Panašu, tik dėl vienos priežasties – vyrukas nežinojo, kaip čia paminėti savo mačo simbolį, tai įmetė į pokalbį tiesiog atsitiktinai. O, kad tada būčiau supratusi, jog ši užuomina tėra pirmasis vaikine slypinčios pabaisos ūso šmėstelėjimas. Bet apie tai – vėliau.
Atvyko su kostiumu, tiesiai iš darbo. Labai gražu ir tvarkinga, nieko neįprasto žmonėms, Londone dirbantiems biuruose. Keisčiau buvo ant kaklo kabantis biuro durų „įleistukas“ – kortelė, su kuria atidaromos darbo vietos durys. Ant jos puikavosi pasaulinio lygio kompiuterinių technologijų korporacijos logotipas(beje, jos jis nenusiėmė visą vakarą). Taip, pasakysite, tokiame mieste žmonės labai skuba, todėl dažnas šoka į metro su tomis kortelėmis ir lekia namo nesukdami galvos, kabo jos po kaklu, ar lagaminėlyje, kad tik greičiau prasiveržti pro tą prakaitu dvokiančią minią, keliasdešimt kartų išklausyti traukinio pranešėjo „mind the gap“ ir pasiekti lovą. Bet ar tikrai einant į pasimatymą nenusiimtum šio darbo atributo, kaip santechnikas nusisega įrankių diržą, padavėjas – kortelę su vardu ar statybininkas išjungia drelę?
Ne, nenusiimtum, jeigu norėtum a la įprastai parodyti savo vertę darbo rinkoje ir pasiekimus. Ne nenusiimtum, nes kitaip, kaip žmonės žinos, kad tu žiauriai nerealus ir protingas, be kita ko, daug uždirbantis? Pažinojau biurų valytoją, Londone dirbusią garsios įmonės biurų komplekse, kuri į darbą ir iš jo važinėdavo su oficialiu kostiumėliu ir visada, VISADA užsikabinusią tą kortelę su logotipu. Kai paklausiau, kodėl ji taip rengiasi, net nesislėpdama atsakė, „kad mieste ir metro žmonės galvotų, jog esu biuro darbuotoja ir žinotų, kurios įmonės, kad mane labiau gerbtų“. Panašiai, kaip į Palangą grįžę emigrantai, išsipustę garsių prekės ženklų drabužiais, su per visą krūtinę, koją ar užpakalį šviečiančiu gigantišku pavadinimu. Tikriausiai ir mano pasimatymo draugas norėjo, kad labiau jį gerbčiau vos pamačiusi.
Vyrukas išrinko itin prašmatnią vietelę, pačiame miesto centre esantį restoraną su palubėje kabančiais gražiausiais sietynais, tvyrančia romantiška prieblanda ir mandagiais padavėjais. Kaip visada, per pirmą pasimatymą, atsisėdau priešais naują pažįstamą. Kad būtų lengviau kalbėtis, nereikėtų sukiotis, o ir šiaip, nereikėtų liestis pečiais ar kojomis su tik ką sutiktu žmogumi. Tam tikra atsargumo priemonė, kuri vėliau tą patį vakarą įgavo didelę reikšmę.
Užsisakėme alaus ir pradėjome pasimatymą. Iš pradžių buvo įdomu, Darius nesustodamas pasakojo apie darbą didžiulėje įmonėje, klausiausi išsižiojusi, nes iki tol nebuvo tekę bendrauti su žmogumi „iš vidaus“. Nežinojau, kaip veikia tokios korporacijos, tad klausinėjau, nors jis pasakojo ir neklausiamas. Po geros valandos ir pusės pintos alaus atsibodo klausytis ir mintyse pradėjau žiūrėti „Pusryčių klubą“ tikėdamasi, kad jis kažkada nutils ar galbūt paklaus ko nors apie mane. Jam užsiminus kažką apie keliones sustabdžiau filmą ir įsiklausiau.
Man dar nespėjus pabaigti pirmo bokalo alaus, Darius jau įpusėjo antrą ir tęsė kalbą apie keliones, po truputį gardindamas jas erotiškomis sekso turizmo detalėmis: „labiausiai man patiko Australijoje, kokie ten kūnai, kokios moterys! Visos įdegusios ir lanksčios. Australės labai lanksčios ir lengvai prieinamos. Užtenka pakalbinti paplūdimyje, pavaišinti kokteiliu, pamėtyti skraidančią lėkštę, o vakare jau braukiu pirštais per jos šlaunis, lėtai atidengdamas tą nedidelį baltą plotelį, kuris neįdega po bikini. Ar esi kada bandžiusi pozą, kai darai tiltelį?“.
Papasakojęs apie kažkokios Sharon ir jos draugės Alice performansus ištaigingo (žinoma, o kaip gi kitaip), viešbučio baseine, o paskui ir jo kambaryje, Darius paklausė, ar gali prisėsti šalia manęs. Atsisakiau, nes jau pradėjo nebepatikti kryptis, kuria pasisuko vakaro pokalbis ir pasiteisinau, kad man taip sėdint patogiau kalbėtis (norėjau pridurti – klausytis ir stebėti tavo rankas, tu antisocialus ištvirkėli, bet susilaikiau). O jis ir toliau vardino savo pergales. Pasirodo, vienas jo pomėgių – išmėginti seksą su skirtingų rasių, tautų ir religinių pažiūrų moterimis, o paskui jas aptarinėti su draugeliais ir, akivaizdu, pirmą kartą matomomis kitomis moterimis.
Negaliu paaiškinti, kodėl neišėjau dar po pirmos detalios sekso scenos apibūdinimo. Sėdėjau sustingusi kaip ledo luitas, klausiausi ir negalėjau, tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu savo ausimis toje gražioje vietoje iš savo tautiečio lūpų.
„Visai įdomu buvo su afrikietėmis, bandžiau su viena iš Nigerijos ir kita, iš Kenijos. Ta iš Nigerijos, Kisha – labiau pasiutusi ir tokia judri, strykaliojo, juokėsi, šokinėjo, vos lovos nesulaužė. Užtat iš Kenijos – daugiau leido ir geriau čiulpė. Dabar norėčiau pabandyti su kiniete, jos tokios mažos, turėtų gerai ten slysti“, – pasakojo ir pasakojo, apibūdindamas vis skirtingas tautybes. Itin pabrėžė rusių seksualią agresiją, lietuvių pasyvumą ir lentas lovoje.
Mano galvoje pradėjo šaudyti visi saugikliai, prisiminiau dokumentinius filmus apie serijinius prievartautojus, kai kurie jų būtent taip detaliai prisimena kiekvieną nužudytąją. Kol galvoje sukau Kirko Reido, Josepho McCanno, Tedo Bundy ir kitų prievartautojų biografijas, Darius staiga prisėdo šalia. Pasitraukiau tolėliau, jis pasislinko arčiau. Aš vėl pasitraukiau. Jis pamėgino apkabinti, patraukiau jo ranką. „Jau noriu eiti, paprašysiu sąskaitos“, – pasakiau ir pasitraukusi dar atsirėmiau į sieną. Nu ką, trauktis nebėra kur, reikia kažkaip gražiai išsisukti iš padėties ir bėgti nuo to įtartino keistuolio kuo greičiau ir kuo toliau, gerai, kad bent esame viešoje vietoje, pagalvojau. Apsižvalgiau. Netoli mūsų stovėjo apsaugos darbuotojas, tad nebuvo reikalo kelti panikos, jeigu ką, pagalba čia pat.
„Ne, gal dar neikime, pabūkim, pakalbėkim“, – murkė vyrukas tuo pat metu padėdamas man ranką ant šlaunies. Ne, dabar tai viskas! „Aš tau sakiau, kad nelįstum, nustok liestis“, – riktelėjau. Jis atšlijo, bet man imant piniginę suėmė už galvos ir prisitraukęs bandė bučiuoti. Stūmiau ranka jo veidą nuo savęs, bet jis nė nesukrutėjo ir mėgino įkišti liežuvį į burną. Tą akimirką visu kūnu pajutau, kad reikia gintis. Prisiminiau dar mokykloje klasės draugo duotą patarimą, ką daryti, jeigu tave bando bučiuoti, kai nenori, bet negali ištrūkti. Kąsk. Bet kur. Stipriai, greitai ir skaudžiai. Iš netikėtumo toks vyras atleis rankas, kuriomis tave laiko, o tu gausi galimybę atsitraukti, kol negavai smūgio, nes labai tikėtina, kad tokia gali būti jo pirma reakcija.
Ir aš įkandau. Į arčiausiai veido buvusią vietą – jo lūpą, kiaurai, lyg būtų įvertas auskaras. Viršutiniai ir apatiniai mano dantys trinktelėjo vieni į kitus, Darius akimirksniu atsitraukė, atsistojo, atsistojau ir aš, išpūstom akim pažiūrėjo į mane, palietė lūpą, iš kurios tekėjo kraujas. „Aš tau kelis kartus sakiau – nelįsk“, – pratariau bandydama nutaisyti griežtą balsą, bet jis, kaip ir rankos, ir visas kūnas, virpėte virpėjo. „Tu gal nesveika, perkandai man lūpą! PERKANDAI KIAURAI!“, – kapsinčiu krauju tepliodamas smakrą suriko mano naujas pažįstamas, dar šiek tiek patrypčiojo ir išlėkė laukan. Prie staliuko priėjo apsaugos darbuotojas ir mandagiai britiškai pasiteiravo, ar viskas gerai, jam pasirodė, kad kažkas nutiko. Malonus padavėjas atnešė paskutinį vyruko užsakytą alų ir sąskaitą.
Negalėjau eiti, vis dar linko keliai ir drebėjo rankos. Atsisėdau. Išgėriau Dariui atneštą alų, sumokėjau sąskaitą, o eidama į metro galvojau, kaip gerai, kad susitikome tokioje viešoje vietoje ir įsidėmėjau „raudonas vėliavėles“, kurios vaikino elgesyje nurodo artėjančią bėdą.
Ir priminimas sau ir kitoms – pasijutus nepatogiai pasimatymo metu geriau išeiti anksčiau, negu vėliau.