Kremlius turi išganingą galimybę „moderuoti“ situaciją: Kaliningradas ir kiti anklavai – sovietinio palikimo pavojus

Pora tiesmukiškai lyg ir nesietinų faktų. Kirgizijos valdžia birželio 14-ąją informavo, kad kaimyninis Tadžikistanas ėmėsi savo piliečių evakuacijos iš Vorucho anklavo, kurį supa Kirgizijai priklausanti Batkeno sritis abiejų šalių pasienyje, po to, kai tą pačią dieną nutiko pasieniečių susišaudymas, panaudojant granatsvaidžius bei minosvaidžius.

Praėjusių metų balandžio-gegužės sandūroje ten pat įsiplieskę mūšiai nusinešė 34 kirgizų bei iki dešimties tadžikų gyvybes, Batkeno bei gretimame Leileko rajonuose sugriauta keliasdešimt namų, pora mokyklų, teko evakuoti daugiau nei 60 tūkstančių vietos gyventojų.

Kirgizijos-Tadžikistano sienos ilgis – daugiau nei 970 kilometrų, iš kurių delimituota kiek daugiau nei 450 kilometrų. Egzistuoja 70 ginčijamų pasienio taškų, kuriuose abiejų pusių vietiniai konfliktuoja dėl vandens, ganyklų, žemės.

Abu rajonai yra Ferganos slėnyje, kurio viena bėdų – irgi aiškiai nenustatytos sienos tarp Kirgizijos, Tadžikistano bei Uzbekistano su į kitų šalių teritorijas įsiterpusiais etniniais anklavais. Pavyzdžiui, kaimą nuo „gimtos“ šalies skiria keletas kilometrų „svetimos“ žemės.

Vidurio Azijoje yra aštuoni anklavai, visi – sovietmečio palikimas. Sovietijai žlugus jie tapo geografijos įkaitais.