Kūnai, iš kurių gimsta romantinė muzika: Chopinas, Lisztas ir jų meilužės

Kai mamos puošia savo septynmečius pirmajam jų koncertui muzikos mokykloje, mato juose mocartus, šopenus, bethovenus, tik jau ne praplikusius dėdes nuvargusiais žvilgsniais, orkestro duobėje keliasdešimt metų čyrinančius mamų žlugusią svajonę. O ir tie, kurie iš orkestro duobės pakyla iki scenos ir apdovanojami draugų ratelio premijomis, palydimomis tame pačiame draugų ratelyje epitetais „tu genijus“, po parodomųjų laidotuvių Antakalnio kapinėse nueina užmarštin. Palikę visame pasaulyje kelis iš kiekvienos epochos. Tuos, kuriuos gamta apdovanojo ne tik kokios nors srities gabumais, bet ir aistra beatodairiškai siekti savo tikslo. Tačiau kaip tik todėl jų gyvenimas niekad nebūna toks, kokio linkėtų varlytę savo septynmečiui genijui taisydama mama: turėsi gražią šeimą ir pasaulinę šlovę.

Ne, jei tu genialus, nebūsi laimingas ir... dorovingas eilinio žmogaus požiūriu: aistra išbalansuoja gyvenimą, nepalikdama jokios vilties turėti „paprasto" žmogaus laimę.

Nors romantizmo muzikos atstovai – ne istorinės asmenybės kaip aleksandrai makedoniečiai, valdomi užkariavimo aistros, juos į priekį taip pat stūmė aistra. Pirmiausia – melancholiškas idealo ilgesys, vadinamasis „pasaulio sielvartas“ (Weltschmerz) – romantikų pesimizmas dėl to, kad šiame pasaulyje negalima pasiekti idealo, ir nuolatinės jo paieškos moteryse. Romantizmo muzika – lepių sielų meilės ilgesys, už kurio daug vienkartinių meilės istorijų, nes į gražius kūnus suprojektuojamos ir prifantazuotos tų gražių moterų dvasinės savybės, kurių jos iš principo negali turėti.

O neradus idealo eilinės „pasirašiusios“ moters kūne neviltis išsilieja romantiškomis melodijomis. Kaip rašė S. Freudas savo veikale „Anapus malonumo principo“ , „kokia dar galėtų būti kūrybos prasmė ir tikslas, jeigu ne simboliais išvaduoti žmogų nuo pernelyg didelės įtampos, to, kas kaupiasi ir spaudžia jį, perkelti į nepavojingą zoną, iš kurios daugiau tai neužplūstų jo sielos“. Sublimuoti seksualiniai siekiai įgauna meno kūrinio pavidalą, taip išvaduodami kūrėją nuo jų spaudimo ir įtampos.